Golgota (arba Kalvarija) – tai nedidelis kalnelis Jeruzalės pakraštyje, kuris tapo vienu svarbiausių visos krikščionybės simbolių, nes būtent ten, ant to kalno, buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Hebrajiškai „Golgotha“ reiškia „kaukolės vieta“, o lotyniškai „Calvaria“ – taip pat „kaukolė“. Kodėl toks pavadinimas? Kai kurie mano, kad kalno forma priminė kaukolę, kiti – kad tai buvo vieta, kur vykdavo egzekucijos, todėl ji tapo mirties simboliu. Tačiau svarbiausia ne forma, o prasmė.
Ten Jėzus atidavė save už visus. Ne kaip auka kankintojas, bet kaip meilės dovana. „Niekas neatima mano gyvybės, aš pats ją atiduodu.“ (Jn 10,18) – sako Jis. Kalvarija tampa ne mirties viršūne, bet gyvenimo šaltiniu. Ten, kur atrodė, kad blogis triumfuoja, Dievas apverčia viską aukštyn kojomis: per kryžių – atleidimas, per kančią – išganymas, per pasiaukojimą – prisikėlimas.
Golgota yra vieta, kur paklusnusis Sūnus pasiekia meilės viršūnę. Jėzus nekovoja, nesislepia, nebėga. Jis eina iki galo. Tai paklusnumas, kuris kyla iš meilės, ne iš baimės. Jis priima kančią kaip auką, kaip būdą sulaužyti nuodėmės ir mirties grandines. Todėl Kalvarija yra ir teismo vieta, ir altorius: čia įvyksta Dievo Teisingumas ir Dievo Gailestingumas vienu metu.
Golgota tapo katalikų, stačiatikių ir kitų krikščionių maldos, atgailos, gailestingumo apmąstymo centru. Būtent dėl šios vietos Jeruzalė laikoma šventa. Ten stovi Šventojo Kapo bazilika, kurios viduje, po kupolu – kalnelis, laikomas tikrąja Jėzaus nukryžiavimo vieta.
Golgota nėra tik geografija – tai sielos kraštovaizdis. Kiekvienas krikščionis, sekdamas Jėzumi, eina savo Golgotą: per skausmą, per auką, per ištikimybę, per tylų „taip“ Dievo valiai. Bet kiekviena Golgota veda į Velykas. Nes Kalvarijoje Jėzus atidavė gyvybę – kad gyvenimas nugalėtų mirtį.
„Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ (Fil 2,8)
„Ten jie nukryžiavo Jį.“ (Jn 19,18)
„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ (Lk 23,46)
Golgota – tai meilės viršūnė. Kalnas, nuo kurio prasidėjo nauja žmonijos istorija.