Adhortacija – tai katalikų Bažnyčios dokumentas, kuriuo popiežius ar sinodas kreipiasi į tikinčiuosius, kviesdamas juos gyventi Evangelija dar nuoširdžiau, giliau ir sąmoningiau. Žodis „adhortacija“ kilęs iš lotyniško veiksmažodžio adhortari, reiškiančio „raginti, skatinti, drąsinti“. Tad tai nėra įsakymas ar mokymo apibrėžimas, bet švelnus, bet rimtas kvietimas.
Adhortacijos skirstomos į popiežiškąsias (kai jas rašo pats popiežius) ir sinodines (kai kyla iš vyskupų sinodo darbo, bet vėliau jas patvirtina arba parašo popiežius). Tokie dokumentai dažnai skelbiami po sinodų, skirtų konkrečioms temoms – pavyzdžiui, šeimai, jaunimui, pašvęstajam gyvenimui, evangelizacijai.
Adhortacija nekeičia doktrinos, bet padeda ją taikyti gyvenime, dažnai labai paprastai, žmogiškai ir jautriai. Jos dažnai peržengia grynai teologinius rėmus ir kalba apie kasdienybę: santykius, skurdą, vidines kovas, visuomenę, kultūrą. Tai popiežiaus balsas, kuris nėra tribunolo teisėjo, bet ganytojo, einančio šalia savo kaimenės.
Kur naudojama?
Adhortacijos dažniausiai skaitomos ir studijuojamos Bažnyčios bendruomenėse, seminarijose, vienuolijose, pastoracinėse tarybose. Jos tampa inspiracija katechezėms, pamokslams, dvasiniam palydėjimui. Dažnai jų turinys išverčiamas į tautines kalbas ir paskelbiamos vyskupijų puslapiuose.
Nes krikščionis dažnai žino, kuo tikėti, bet ne visada žino, kaip tuo tikėjimu gyventi šiandienos pasaulyje. Adhortacija ne primeta, bet kviečia – būti šventesniems, šviesesniems, arčiau žmonių ir Dievo. Ji gali įkvėpti, nuraminti, padrąsinti, net papurtyti – bet visada su meile.
Garsesnės adhortacijos
- Evangelii Gaudium („Evangelijos džiaugsmas“, 2013) – popiežiaus Pranciškaus raginimas nešti Evangeliją šiuolaikiniam pasauliui drąsiai ir džiugiai:
„Evangelijos džiaugsmas pripildo širdį ir visą gyvenimą tų, kurie sutinka Jėzų.“ - Amoris Laetitia („Meilės džiaugsmas“, 2016) – apie meilę šeimoje:
„Niekas nėra tobulas. Santuoka – tai nuolatinis augimo kelias.“ - Christus Vivit („Kristus gyvas“, 2019) – apie jaunimą:
„Kristus gyvas ir nori, kad ir tu būtum gyvas.“
Adhortacija – tai dvasinis laiškas, kurį popiežius rašo ne kaip monarchas, bet kaip tėvas. Ji neturi teisinio svorio kaip dogma, bet turi širdies svorį, kuris dažnai stipriau kalba nei įstatymai. Kai tikintieji ima ją skaityti kaip laišką „man“, o ne „visiems“, ji tampa ne tik tekstu, bet ir kelione į gilesnį tikėjimą.