„Jaunasis Mesijas“ (The Young Messiah, 2016) – kai Dievas dar klausia „kodėl?“
Ką reiškia būti Dievo Sūnumi, kai tau – septyneri? Ne mokyti minių, ne kentėti ant kryžiaus, ne daryti stebuklus – o tiesiog būti vaiku. Žaisti su kitais berniukais, stebėti pasaulį, jausti, kad kažkas su tavimi yra kitaip, bet dar nesuprasti – kas. „Jaunasis Mesijas“ yra ne tiek apie Jėzų kaip Mesiją, kiek apie Jėzų kaip vaiką, kuris pamažu atranda, kad yra daugiau nei tik Juozapo sūnus.
Režisierius Cyrus Nowrasteh adaptavo šį filmą pagal Anne Rice (taip, tą pačią – „Interviu su vampyru“ autorę) romaną Christ the Lord: Out of Egypt. Ir tai ne istorinis pasakojimas, o švelni, pagarbi, tačiau fikcinė interpretacija – kas būtų, jei mes galėtume bent akimirką įsivaizduoti, kaip atrodė mažojo Jėzaus kelias į savęs pažinimą?
Filme Jėzus (vaidina jautriai ir ramiai – Adam Greaves-Neal) keliauja su Marija (Sara Lazzaro) ir Juozapu (Vincent Walsh) iš Egipto atgal į Nazaretą. Kelyje jis stebi pasaulį – pilną neteisybės, smurto, baimės – ir tarsi jaučia, kad kažką turi padaryti, bet dar nežino ką. Jis mato mirtį. Jis mato žmonių skausmą. Ir pradeda kelti klausimus – kodėl aš matau tai, ko kiti nemato? Kodėl galiu daryti tai, ko negali kiti? Tai Jėzus dar ne kaip atsakymas, o kaip klausimas.
Įdomu tai, kad filmas niekada neperžengia ribos – jis nefantazuoja per daug, bet ir nebando visko aiškinti. Jėzus čia išlieka paslaptimi – net sau pačiam. Tai subtilus bandymas parodyti, kaip dieviškumas skleidžiasi per žmogiškumą. Marija – švelni, bet susirūpinusi. Juozapas – tylus, bet tvirtas. Ir aplink – romėnai, įtarimai, Erodas, persekiojimas… Tačiau viskas pateikta vaiko akimis – be politikos, be pykčio, su nuostaba.
Šitas filmas yra labai tinkamas jaunesniems žiūrovams – ne kaip sekmadienio mokyklėlės pamokėlė, o kaip tiltas į gyvą tikėjimą, kuris augina klausimus, o ne tik cituoja atsakymus. Jis nekalba sudėtinga teologine kalba, bet kviečia susimąstyti: o kaip jautėsi Jėzus, kai dar tik ėjo į tai, kas Jo laukė?
Verta pažiūrėti, nes kartais tikėjimas tampa per daug rimtas, per daug teisingas, per daug nutolęs nuo vaikiško žvilgsnio. O šiame filme Jėzus – ne abstrakti figūra iš ikonos, bet gyvas vaikas, kuris dar ieško Tėvo žvilgsnio. Ir tai gali būti labai artima kiekvienam, kuris ieško Jo ir šiandien.
Filmas subtiliai paliečia klausimą apie Jėzaus žmogiškąją sąmonę ir jos vystymąsi. Teologai diskutuoja, ar Jėzus, būdamas Dievas, nuo pat gimimo turėjo visą žinojimą apie savo misiją, ar Jo žmogiškoji siela augo ir suvokė savo dieviškumą per patirtį, kaip ir bet kuris žmogus, tik be nuodėmės. Ši filmo interpretacija linksta prie antrojo požiūrio – Jėzus yra „mokomasis“ Mesijas, kuris per šeimos santykius ir pasaulio stebėjimą pamažu įsisąmonina savo ypatingą tapatybę. Tai kontrastuoja su kai kuriomis ankstyvosiomis apokrifinėmis istorijomis, kur mažasis Jėzus demonstruoja visagalybę, pavyzdžiui, atgaivindamas molinius paukščius, kas labiau pabrėžia Jo dieviškumą nei žmogiškąjį augimą. „Jaunasis Mesijas“ labiau koncentruojasi į Jo augimą „išmintimi ir amžiumi, ir malone pas Dievą bei žmones“, kaip rašoma Luko evangelijoje.