Ar Mozė, stovėdamas Sinajaus kalno papėdėje prieš daugiau nei 3000 metų, galėjo nujausti, kad jo tauta laukia žmogaus, kuris pakeis istoriją? Ar Abraomas, sudarydamas sandorą su Dievu, turėjo bent menkiausią užuominą apie Mesiją? O gal paprasti piemenys, tremtiniai ar pranašai, gyvenę šimtmečiais anksčiau, nešiojo širdyje viltį, kurią vėliau krikščionys atpažins kaip Jėzaus laukimą? Tiesiogiai niekas nežinojo, kas bus Jėzus, tačiau Šventasis Raštas atskleidžia, kad Dievo pažadas apie gelbėtoją buvo tarsi upė, pradėjusi tekėti Edeno sode, tekėjusi per Abraomo, Mozės, Dovydo ir pranašų gyvenimus, kol galiausiai Betliejuje sužydėjo Jėzaus gimimu.
Edeno sėkla: pirmoji Mesijo užuomina
Viskas prasidėjo dar prieš Abraomą ar Mozę, kai Adomas ir Ieva, paragavę uždrausto vaisiaus, išgirdo Dievo žodžius: „Moteries palikuonis sutraiškys gyvatės galvą“ (Pr 3, 15). Ši paslaptinga eilutė, dažnai vadinama „pirmąja Evangelija“, buvo tarsi žvaigždė tamsiame danguje, žadanti, kad blogis nebus amžinas. Nors Adomas ir Ieva negalėjo suprasti, ką tiksliai Dievas turėjo omenyje, šis pažadas tapo vilties šaltiniu, kuris lydėjo žmoniją per kartas.
Įsivaizduokime Chavą, Ievos anūkę, sėdinčią prie laužo ir klausančią senelio pasakojimų apie Edeną. „Dievas žadėjo, kad moters sūnus nugalės blogį,“ – sako jis, o Chava, dar vaikas, svajoja apie didvyrį, kuris išgelbės pasaulį. Jos tikėjimas miglotas, bet jis jau neša užuominą apie Mesiją – gelbėtoją, kurio vardas dar nežinomas, bet kurio atėjimas jau pranašaujamas.
Abraomas: tikėjimo tėvas ir Mesijo viltis
Praeina šimtmečiai, ir apie 2000 m. pr. Kr. Dievas pašaukia Abraomą, paprastą žmogų iš Ūro, tapti tautos, per kurią bus palaimintos visos žemės tautos, tėvu (Pr 12, 3). Abraomas nežinojo, kad šis pažadas galiausiai išsipildys per Jėzų, tačiau jo tikėjimas Dievo planu padėjo pagrindą Mesijo laukimui. Kai Abraomas buvo pasirengęs paaukoti savo sūnų Izaoką, Dievas sustabdė jo ranką ir pažadėjo: „Per tavo palikuonis bus palaimintos visos tautos“ (Pr 22, 18). Ši akimirka tapo ne tik tikėjimo išbandymu, bet ir užuomina apie būsimą auką – Kristaus kryžių.
Istorija iš Abraomo laikų pagyvina šį laukimą. Jo tarnaitė Rachelė, padėjusi prižiūrėti Izaoko vaikystę, kartą nugirdo Abraomą kalbant apie Dievo pažadą. Vakare, skalbdama drabužius prie šulinio, ji dalijosi su kitomis moterimis: „Abraomas sako, kad per mūsų vaikus Dievas atneš pasauliui palaimą.“ Jos draugė skeptiškai paklausė: „Kaip mūsų piemenų gentis gali palaiminti visą žemę?“ Rachelė nežinojo atsakymo, bet jos širdyje ruseno viltis, kad Dievas turi didesnį planą. Ši viltis, perduodama iš kartos į kartą, tapo Mesijo laukimo dalimi.
Mozė: Įstatymas ir pranašo pažadas
Apie 1300 m. pr. Kr. Mozė tampa Dievo įrankiu, išvedančiu hebrajus iš Egipto vergijos. Sinajaus kalne jis gauna Įstatymą – moralinį ir dvasinį pagrindą, formuojantį hebrajų tapatybę. Nors Mesijo sąvoka Mozės laikais dar nebuvo aiški, Penkiaknygėje randame intriguojančią užuominą: „Viešpats, tavo Dievas, iškels tau pranašą, panašų į mane, iš tavo tautos. Jo klausykite“ (Įst 18, 15). Ar Mozė, užrašydamas šiuos žodžius, nujautė, kad kalba apie būsimą gelbėtoją? Galbūt ne, bet jo mokymai apie Dievo ištikimybę klojo pamatą tam, kas vėliau taps Mesijo lūkesčiu.
Įsivaizduokime hebrajų piemenį Levį, gyvenusį Mozės laikais. Po ilgos dienos, ganant avis dykumoje, jis sėdi prie laužo su savo šeima. Jo žmona Miriam pasakoja vaikams apie Raudonosios jūros stebuklą ir Mozės žodžius apie būsimą pranašą. „Jis bus kaip Mozė, bet dar didesnis,“ – sako ji. Levi, pavargęs nuo klajonių, šypsosi ir taria: „Jei Dievas mus išvedė iš Egipto, Jis tikrai atsiųs tą pranašą.“ Ši viltis, nors dar neaiški, tampa jų tikėjimo dalimi, jungiančia kasdienybę su Dievo planu.
Dovydo karalystė: karališkasis Mesijo paveikslas
Apie 1000 m. pr. Kr. Izraelio karalystė pasiekia savo zenitą karaliaus Dovydo valdymo metu. Dovydas – ne tik karalius, bet ir Dievo pateptasis, kurio širdis artima Viešpačiui. Per pranašą Nataną Dievas jam duoda pažadą: „Tavo palikuonis valdys amžinai“ (2 Sam 7, 12–16). Šie žodžiai hebrajams buvo tarsi vilties žaibas – amžina karalystė? Dovydo laikais šis pažadas buvo suprantamas kaip karališkosios linijos tęstinumas, tačiau po Izraelio žlugimo jis virto lūkesčiu apie Mesiją – karalių, kuris atkurs tautą ir Dievo tvarką pasaulyje.
Istorija iš Dovydo laikų atskleidžia, kaip paprasti žmonės priėmė šią viltį. Jonas, jaunas piemuo, tarnavęs Dovydo rūmuose, kartą nugirdo Nataną kalbant apie amžiną sostą. Grįžęs į savo kaimą, jis papasakojo broliui: „Dievas žada, kad Dovydo karalystė niekada nesibaigs!“ Jo brolis, dirbęs alyvmedžių lauke, skeptiškai paklausė: „Kaip karalius gali valdyti amžinai?“ Jonas, kupinas entuziazmo, atsakė: „Gal Dievas siųs karalių, kuris bus kitoks – stipresnis už mirtį.“ Šis pokalbis rodo, kaip Mesijo viltis pradėjo sklisti tarp paprastų žmonių, net jei jie dar nesuprato, kas Jis bus.
Pranašų balsai: Mesijas tampa realybe
Po Dovydo Izraelio karalystė suskilo, o apie 587 m. pr. Kr. Babilono tremtis tapo tautos dvasiniu lūžiu. Tačiau būtent šiuo tamsiu laikotarpiu pranašai – Izaijas, Jeremijas, Danielius – ėmė kalbėti apie Mesiją aiškiau. Izaijas piešė paveikslą „kenčiančio tarno“, kuris „neš mūsų nuodėmes“ (Iz 53, 4–5), Danielius kalbėjo apie „Žmogaus Sūnų“, kuriam bus duota amžina valdžia (Dan 7, 13–14). Šie žodžiai buvo ne tik poezija – jie kėlė viltį, kad Dievas neatmetė savo tautos.
Istorija iš Izaijo laikų (apie 700 m. pr. Kr.) padeda pajusti šį lūkestį. Sara, jauna Jeruzalės siuvėja, klausėsi Izaijo pamokslų šventykloje, kai Asirija grasino miestui. Jis kalbėjo apie „mergelę, kuri pagimdys sūnų, vardu Emanuelis“ (Iz 7, 14). Sara, gyvenusi karo baimėje, šiuos žodžius nešiojo širdyje. Vakarais, siūdama drabužius, ji pasakojo savo vaikams: „Dievas siųs karalių, kuris bus ‘Dievas su mumis’.“ Nors Sara nematė Jėzaus, jos tikėjimas padėjo išlaikyti Mesijo viltį gyvą.
Filosofai ir tremtiniai: netikėti Mesijo laukėjai
Mesijo lūkestis neapsiribojo Izraeliu. Net pagoniškose kultūrose buvo žmonių, kurie, galbūt nesuvokdami, laukė kažko didesnio. Pavyzdžiui, persų filosofas Zaratustra (apie 600 m. pr. Kr.) kalbėjo apie būsimą „pasaulio gelbėtoją“, kuris atneš teisingumą. Nors Zaratustros mokymas nesusijęs su Jėzumi, jo idėjos atspindi universalų žmonijos troškimą sulaukti išgelbėjimo. Tremtyje Babilone gyvenę žydai, tokie kaip Danielius, taip pat nešiojo Mesijo viltį. Danieliaus regėjime apie „Žmogaus Sūnų“ (Dan 7, 13–14) atsispindi ne tik žydų, bet ir platesnis lūkestis, kad ateis tas, kuris atkurs pasaulio tvarką.
Istorija iš Babilono tremties pagyvina šį laukimą. Ezra, jaunas raštininkas, dirbęs Babilono bibliotekoje, studijavo Torą ir klausėsi Danieliaus pranašysčių. Vieną vakarą, vaikščiodamas prie Eufrato upės, jis svarstė: „Jei Dievas mus išvedė iš Egipto, gal Jis siųs karalių, kuris išvaduos mus iš tremties?“ Jo draugas, persų pirklys, pridūrė: „Mes taip pat laukiame teisingumo valdovo.“ Šis pokalbis rodo, kaip Mesijo viltis sklido net už Izraelio ribų.
Ar jie laukė Jėzaus?
Tiesiogiai nei Abraomas, nei Mozė, nei Dovydas, nei Sara nežinojo apie Jėzų kaip istorinę asmenybę. Jų laikais Mesijo idėja buvo miglota – pažadas apie gelbėtoją, pranašą ar karalių. Tačiau jų tikėjimas Dievo ištikimybe formavo lūkestį, kuris per šimtmečius tapo aiškesnis. Abraomo sandora, Mozės Įstatymas, Dovydo karalystė, pranašų regėjimai – visi jie buvo upės intakai, vedantys į Jėzaus gimimą Betliejuje.
Įsivaizduokime seną žydų rabiną, gyvenantį prieš pat Jėzaus gimimą. Jis sėdi sinagogoje, skaito Izaijo ritinius ir šnabžda: „Ar jau metas?“ Jo širdyje – 1300 metų vilties, nuo Edeno iki dabar, aidai. Kai Jėzus gimė, dauguma Jo neatpažino, bet ankstyvieji krikščionys, tokie kaip Petras, matė Jame visų pranašysčių išsipildymą: „Apie šį išganymą tyrinėjo pranašai, kurie pranašavo apie jums skirtąją malonę“ (1 Pt 1, 10).
Ši kelionė per amžius – ne tik senovės istorija. Tai pasakojimas apie viltį, kuri augo Abraomo tikėjime, Mozės Įstatyme, Dovydo psalmes, Saros maldose. Pavyzdžiui, pagalvokime apie Aną, seną pranašę, kuri laukė Mesijo Jeruzalės šventykloje (Lk 2, 36–38). Pamačiusi kūdikį Jėzų, ji atpažino 1300 metų pažado išsipildymą.