GRĮŽIMAS IŠ TREMTIES
Kyro įsakas
Pirmaisiais Persijos karaliaus Kyro metais, kad būtų įvykdytas per Jeremiją tartas VIEŠPATIES žodis, VIEŠPATS įkvėpė Persijos karalių Kyrą išleisti šį įsaką visai karalystei ir žodžiu, ir raštu: “Taip kalbėjo Persijos karalius Kyras: ‘VIEŠPATS, Dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes ir pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Visi, kas iš jūsų priklauso jo tautai, – tebūna jų Dievas su jais! – tesileidžia kelionėn į Jeruzalę Jude atstatyti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, Namų Jeruzalėje. Visus išlikusius, kad ir kur jie gyventų, teparemia jų vietovių žmonės auksu ir sidabru, daiktais ir galvijais kartu su geros valios atnašomis Dievo Namams Jeruzalėje'”.
Tremtinių grįžimas
Judo ir Benjamino šeimų galvos, kunigai ir levitai, – kurių dvasią iš tikrųjų Dievas buvo įkvėpęs tai daryti, – pasiruošė vykti ir atstatyti Dievo Namus Jeruzalėje. Visi jų kaimynai parėmė juos sidabriniais reikmenimis, auksu, daiktais, galvijais ir vertingomis dovanomis kartu su tuo, kas buvo duota kaip geros valia atnaša. Be to, karalius Kyras perdavė VIEŠPATIES Namų reikmenis, kuriuos Nebukadnezaras buvo išgabenęs iš Jeruzalės ir padėjęs į savo dievų namus. Persijos karalius Kyras padavė juos iždininkui Mitredatui, kuris juos perdavė Judo vadui Šešbazarui. O jų skaičius buvo toks: trisdešimt auksinių lėkščių, tūkstantis sidabrinių lėkščių, dvidešimt devyni peiliai, trisdešimt auksinių dubenų, keturi šimtai dešimt įvairių sidabrinių dubenų, tūkstantis įvairių reikmenų. Iš viso penki tūkstančiai keturi šimtai auksinių ir sidabrinių indų. Juos visus Šešbazaras pasiėmė su savimi, vesdamas tremtinius iš Babilono į Jeruzalę.
Pirmųjų sugrįžusiųjų tremtinių sąrašas Šie yra parkeliavę iš tremties nelaisvės {Judo} srities žmonės, kuriuos Babilono karalius Nebukadnezaras buvo išvaręs į Babilonijos tremtį, – sugrįžę į Jeruzalę ir Judą, visi į savo miestus, – parkeliavę drauge su Zerubabeliu, Ješua, Nehemiju, Seraju, Reelaju, Mordekaju, Bilšanu, Misparu, Bigvaju, Rehumu, Baana.
Izraelio tautos vyrų skaičius:Parošo palikuonių du tūkstančiai šimtas septyniasdešimt du;
Šefatijo palikuonių trys šimtai septyniasdešimt du;
Araho palikuonių septyni šimtai septyniasdešimt penki;
Pohat-Moabo, tai yra Ješuos ir Joabo, palikuonių du tūkstančiai aštuoni šimtai dvylika;
Elamo palikuonių tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;
Zatu’o palikuonių devyni šimtai keturiasdešimt penki;
Zakajo palikuonių septyni šimtai šešiasdešimt;
Banio palikuonių šeši šimtai keturiasdešimt du;
Bebajo palikuonių šeši šimtai dvidešimt trys;
Azgado palikuonių tūkstantis du šimtai dvidešimt du;
Adonikamo palikuonių šeši šimtai šešiasdešimt šeši;
Bigvajo palikuonių tūkstantis penkiasdešimt šeši;
Adinos palikuonių keturi šimtai penkiasdešimt keturi;
Atero, tai yra Hezekijo, palikuonių devyniasdešimt aštuoni;
Bezajo palikuonių trys šimtai dvidešimt trys;
Joros palikuonių šimtas dvylika;
Hašumo palikuonių du šimtai dvidešimt trys;
Gibaro palikuonių devyniasdešimt penki;
Betlehemo palikuonių šimtas dvidešimt trys;
žmonių iš Netofos penkiasdešimt šeši;
žmonių iš Anatoto šimtas dvidešimt aštuoni;
Azmaveto palikuonių keturiasdešimt du;
Kirjat-Arimų, Chefiros ir Beerotų palikuonių septyni šimtai keturiasdešimt trys;
Ramos ir Gebos palikuonių šeši šimtai dvidešimt vienas;
žmonių iš Michmaso šimtas dvidešimt du;
žmonių iš Bet-Elio ir Ai du šimtai dvidešimt trys;
Nebo palikuonių penkiasdešimt du;
Magbišo palikuonių šimtas penkiasdešimt šeši;
kito Elamo palikuonių tūkstantis du šimtai penkiasdešimt keturi;
Harimo palikuonių trys šimtai dvidešimt;
Lodo, Hadido ir Ono’o palikuonių septyni šimtai dvidešimt penki;
Jericho palikuonių trys šimtai keturiasdešimt penki;
Senaos palikuonių trys tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt.
Kunigų:
Jedajo, Ješuos namų, palikuonių devyni šimtai septyniasdešimt trys;
Imero palikuonių tūkstantis penkiasdešimt du;
Pašhūro palikuonių tūkstantis du šimtai keturiasdešimt septyni;
Harimo palikuonių tūkstantis septyniolika.
Levitų:
Ješuos ir Kadmielio palikuonių iš Hodavijo palikuonių septyniasdešimt keturi;
giesmininkų: Asafo palikuonių šimtas dvidešimt aštuoni;
vartų sargų palikuonių – Šalumo, Atero, Talmono, Akubo, Hatitos ir Šobajo – iš viso šimtas trisdešimt devyni.
Šventyklos vergų:
Zihos palikuonys, Hasufos palikuonys, Tabaoto palikuonys,
Keros palikuonys, Siahos palikuonys, Padono palikuonys,
Lebanos palikuonys, Hagabos palikuonys, Akubo palikuonys,
Hagabos palikuonys, Šamlajo palikuonys, Hanano palikuonys,
Gidelio palikuonys, Gaharo palikuonys, Reajo palikuonys,
Rezino palikuonys, Nekodos palikuonys, Gazamo palikuonys,
Uzos palikuonys, Paseaho palikuonys, Besajo palikuonys,
Asnos palikuonys, meunimų palikuonys, nefusimų palikuonys,
Bakbuko palikuonys, Hakufos palikuonys, Harkuro palikuonys,
Bazluto palikuonys, Mehidos palikuonys, Haršos palikuonys,
Barkoso palikuonys, Siseros palikuonys, Temaho palikuonys,
Neziaho palikuonys ir Hatifos palikuonys.
Saliamono vergų palikuonių: Sotajo palikuonys, Hasofereto palikuonys, Perudos palikuonys,
Jaalos palikuonys, Darkono palikuonys, Gidelio palikuonys,
Šefatijo palikuonys, Hatilo palikuonys, Pocheret-haZebajimo palikuonys ir Amio palikuonys.
Iš viso Šventyklos vergų ir Saliamono vergų palikuonių buvo trys šimtai devyniasdešimt du.
O šie sugrįžo iš Tel-Melaho, Tel-Haršos, Cherubo, Adano ir Imero, nors ir negalėjo įrodyti, kad jų protėvių namai ar kilmė buvo izraelietiška: Delajo, Tobijo ir Nekodos palikuonių šeši šimtai penkiasdešimt du. Taip pat ir kunigų: iš palikuonių Habajo, Hakozo ir Barzilajo, kuris buvo vedęs vieną iš Barzilajo Gileadiečio dukterų ir buvo vadinamas jų vardu. Šie ieškojo savo šeimos kilmės įrašų, bet jų negalėjo surasti, todėl jie buvo pripažinti kunigo tarnybai nešvariais. Valdytojas įsakė jiems nevalgyti švenčiausiųjų valgių, kol neatsiras kunigas, nešiojantis Urimus ir Tumimus.
Visos bendrijos skaičius buvo keturiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt, neskaitant jų tarnų bei tarnaičių, kurių buvo septyni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni. Jie turėjo ir du šimtus giesmininkų ir giesmininkių. Jų arklių buvo septyni šimtai trisdešimt šeši, mulų du šimtai keturiasdešimt penki, kupranugarių keturi šimtai trisdešimt penki ir asilų šeši tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt.
Vos atvykus prie VIEŠPATIES Namų vietos Jeruzalėje, kai kurie šeimų galvos davė savo valia atnašą Dievo Namams atstatyti toje pačioje vietoje. Pagal savo išteklius jie davė statybos iždui šešiasdešimt vieną tūkstantį auksinių darikų, penkis tūkstančius sidabrinių minų ir šimtą kunigiškų apdarų.
Kunigai, levitai ir kai kurie iš paprastų žmonių apsigyveno Jeruzalėje ir jos apylinkėse, o giesmininkai, vartų sargai ir Šventyklos vergai savo miestuose. Taip visi izraeliečiai gyveno savo miestuose.
Aukuro atstatymas Atėjus septintajam mėnesiui nuo izraeliečių įsikūrimo savo miestuose, žmonės visi kaip vienas susirinko į Jeruzalę. Tada Jozadako sūnus Ješua drauge su broliais kunigais ir Šealtielio sūnus Zerubabelis su savo broliais ėmėsi atstatyti Izraelio Dievo aukurą, norėdami atnašauti ant jo deginamąsias aukas, kaip įsakyta Mozės, Dievo vyro, Mokyme. Jie atstatė aukurą ant jo pamatų, nepaisydami šalies žmonių baimės, ir ant jo atnašavo VIEŠPAČIUI kas rytą ir kas vakarą deginamąsias aukas. Tada jie šventė, kaip įsakyta, Palapinių iškilmę ir atnašavo kasdienį jos deginamųjų aukų skaičių pagal įsaką, kaip nustatyta kiekvienai dienai. Paskui jie atnašavo nuolatines šabų deginamąsias aukas, atnašas jaunačių bei visų šventų VIEŠPATIES iškilmių ir kada tik buvo daromos laisva valia atnašos VIEŠPAČIUI. Nuo pirmos septintojo mėnesio dienos buvo pradėta atnašauti VIEŠPAČIUI deginamosios aukos, nors VIEŠPATIES Šventyklos pamatai dar nebuvo padėti.
Ruošiamasi atstatyti Šventyklą Tada jie pasamdė mūrininkus ir dailides, davė maisto, gėrimo bei aliejaus sidoniečiams ir tyriečiams, kad atgabentų kedro medžio iš Libano per jūrą iki Jopės pagal jiems duotą Persijos karaliaus Kyro leidimą.
Aštuntaisiais metais po jų atvykimo prie Dievo Namų Jeruzalėje, antrąjį mėnesį Šealtielio sūnus Zerubabelis, Jozadako sūnus Ješua ir jų broliai kunigai bei levitai drauge su grįžusiais į Jeruzalę iš tremties pradėjo darbus, paskirdami kai kuriuos iš levitų, nuo dvidešimties metų ir vyresnius, prižiūrėti VIEŠPATIES Namų statybos. Taigi Ješua ir jo sūnūs bei broliai, Kadmielis ir jo sūnūs, Binujis ir Hodavijas drauge su Henadado sūnumis, levitais, jų sūnumis ir broliais kartu ėmėsi vadovauti statantiems VIEŠPATIES Namus.
Mūrininkams padėjus VIEŠPATIES Šventyklos pamatus, kunigai, apsirengę savo drabužiais, sustojo pagal Izraelio karaliaus nurodymus pašlovinti VIEŠPATIES su trimitais, o levitai – Asafo sūnūs – su cimbolais pagal Izraelio karaliaus Dovydo nurodymus. Jie giedojo giesmes, dėkodami ir šlovindami VIEŠPATĮ,
“nes jis yra geras,
nes amžina jo ištikima meilė Izraeliui”.
Visi žmonės atliepė galingu šauksmu, šlovindami VIEŠPATĮ, nes buvo padėti VIEŠPATIES Namų pamatai. Tačiau daug kunigų, levitų ir šeimų galvų – žmonės, mačiusieji pirmuosius Namus ant jų pamatų – garsiai verkė, žvelgdami į šiuos Namus, nors daugelis ir balsu šaukė iš džiaugsmo. Taigi žmonės negalėjo atskirti džiaugsmo šauksmų nuo verksmo aimanų, nes visi taip garsiai šaukė, kad jų balsai buvo toli girdimi.
Samariečiai pasipriešina Šventyklos atstatymui Judo ir Benjamino priešai, išgirdę, kad sugrįžę tremtiniai stato VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, Šventyklą, kreipėsi į Zerubabelį ir klanų galvas ir jiems kalbėjo: “Statykime su jumis, nes ir mes garbiname jūsų Dievą ir esame jam atnašavę aukas nuo čia mus atkėlusio Asirijos karaliaus Esarhadono dienų”. Betgi Zerubabelis, Ješua ir kiti Izraelio klanų galvos jiems atsakė: “Negali būti nė kalbos, kad jūs su mumis statytumėte Namus mūsų Dievui. Mes vieni statysime juos VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, kaip Persijos karalius Kyras yra mums įsakęs”. Užtat šalies žmonės metėsi kenkti Judo žmonių ryžtui ir stengėsi atbaidyti juos nuo statybos. Jie papirko ir pareigūnus, niekais paversdami jų užmojį per visą Persijos karaliaus Kyro gyvenimą iki pat Persijos karaliaus Darijaus viešpatavimo.
Vėlesni priešiškumai Ahasuerui karaliaujant, pradžioje jo viešpatavimo, jie surašė skundą ant Judo ir Jeruzalės gyventojų.
O Artakserkso dienomis Bišalamas, Mitredatas, Tabėelis ir kiti jų bendrai rašė Persijos karaliui Artakserksui. Laiškas buvo rašytas aramėjiškai ir išverstas. {Aramėjiškai:}
Vyriausiasis pareigūnas Rehumas ir raštininkas Šimšajis parašė apie Jeruzalę karaliui Artakserksui tokį laišką: {Tada vyriausiasis pareigūnas Rehumas, raštininkas Šimšajis ir kiti jų bendrai – teisėjai, valdytojai, pareigūnai, vyrai iš Erecho, Babilono ir Sūsos, tai yra Elamo žmonės – ir kitos tautos, kurias didysis ir kilnusis Osnaparas ištrėmė ir apgyvendino Samarijos miestuose ir kitose Anapus Upės srities dalyse, – parašė. – Nūnai šis yra nuorašas laiško, kurį jie nusiuntė}:
“Karaliui Artakserksui! Tavo tarnai, Anapus Upės srities žmonės, siunčia pasveikinimą. Nūn tebūna žinoma karaliui, kad nuo tavęs pas mus parėję žydai pasiekė Jeruzalę ir atstato tą maištingą ir nedorą miestą. Jau baigia sienas ir taiso pamatus! Nūn tebūna žinoma karaliui, jog jie nebeduos duoklės, asmens ar žemės mokesčių, jei šis miestas bus atstatytas ir sienos užbaigtos. Tai gali tik žalą nešti karalystei. Taigi, kadangi mes valgome karaliaus rūmų druską, negalime nematyti karaliui daromos negarbės, todėl parašėme apie tai, norėdami pranešti karaliui, kad būtų padaryta paieška tavo protėvių metraščiuose. Tu rasi metraščiuose ir patirsi, kad tai yra maištingas miestas, lemtingas karaliams ir sritims. Maištai ten buvo puoselėjami nuo senovės. Užtat tas miestas ir buvo sunaikintas. Mes pranešame karaliui, kad tada tu nebeturėsi jokios dalies srityje Anapus Upės, jei tas miestas bus atstatytas ir jo sienos užbaigtos”.
Karalius atsiuntė tokį atsakymą:
“Vyriausiajam pareigūnui Rehumui, raštininkui Šimšajui ir kitiems jų bendrams, gyvenantiems Samarijoje ir kitose Anapus Upės srities dalyse. Pasveikinimas! Nūnai laiškas, kurį mums siuntėte, buvo perskaitytas mano akivaizdoje ir išverstas. Mano įsakymu buvo padaryta paieška ir buvo rasta, kad tas miestas iš tikrųjų buvo sukilęs prieš karalius praeityje, kad sukilimai ir maištai jame buvo dažni. Jeruzalė yra turėjusi galingų karalių, valdžiusių visą Anapus Upės sritį, kuriems buvo mokama duoklė, asmens ir žemės mokesčiai. Nūn tad duok įsakymą, kad tie žmonės liautųsi statę. Tas miestas negali būti atstatomas, kolei nebus duotas kitas mano įsakymas. Be to, rūpinkitės dėlei šio reikalo būti apdairūs, nes kitaip bus daug nuostolio ir žalos karalystei”.
Vos perskaičius karaliaus Artakserkso laiško nuorašą Rehumo, Šimšajo ir jų bendrų akivaizdoje, jie nuskubėjo į Jeruzalę pas žydus ir ginklų jėga sustabdė darbus. Tuomet darbai prie Dievo Namų statybos sustojo ir liko nutraukti iki antrųjų Persijos karaliaus Darijaus valdymo metų.
Šventyklos atstatymas Tuo metu pranašai Hagajas ir Ido’o sūnus Zecharijas pranašavo žydams, gyvenantiems Jude ir Jeruzalėje, Izraelio Dievo vardu. Dėl to Šealtielio sūnus Zerubabelis ir Jozadako sūnus Ješua pradėjo atstatyti Dievo Namus Jeruzalėje. Dievo pranašai buvo su jais ir juos rėmė.
Nedelsdami Anapus Upės srities valdytojas Tatenajis, Šetar- Bozenajis ir jų bendrai, atėję pas juos, taip į juos kreipėsi: “Kas davė jums įsakymą atstatyti šiuos Namus ir užbaigti šį statinį?” Be to, jie paklausė juos: “Kaip vadinasi vyrai, kurie atstato šį pastatą?” Betgi Dievo akys saugojo Izraelio seniūnus, ir jie nesutrukdė jiems. Tuo tarpu buvo išsiųstas pranešimas Darijui, ir jie savo ruožtu gavo laišką su atsakymu dėlei šio reikalo.
Valdytojo laiškas karaliuiNuorašas laiško, kurį Anapus Upės srities valdytojas Tatenajis, Šetar-Bozenajis ir jo bendrai, Anapus Upės srities pareigūnai, nusiuntė karaliui Darijui. Pranešime, kurį nusiuntė, buvo taip parašyta:
“Karaliui Darijui, visapusiška ramybė! Tebūna karaliui žinoma, kad mes nuvykome į Judo sritį, prie didžiojo Dievo Namų. Jie yra atstatomi iš skaldyto akmens, medžio sijos dedamos į sienas ir statybos darbai jų rankose vyksta sparčiai ir sėkmingai. Tada mes kreipėmės į anuos seniūnus, klausdami: ‘Kas davė jums įsakymą atstatyti šiuos Namus ir užbaigti šį statinį?’ Be to, paklausėme, kaip jie vadinasi, kad galėtume užrašyti tavo žiniai vardus jų vadų. Jų atsakymas mums buvo toks: ‘Mes esame Dangaus ir žemės Dievo tarnai ir atstatome Namus, pastatytus prieš daugel metų. Didelis Izraelio karalius buvo juos pastatęs ir įrengęs. Bet kadangi mūsų protėviai buvo supykinę Dangaus Dievą, jis atidavė juos Babilono karaliui kaldėjui Nebukadnezarui, kuris sunaikino šiuos Namus ir ištrėmė žmones į Babiloniją. Tačiau Babilono karalius Kyras pirmaisiais savo viešpatavimo metais išleido įsaką, kad šie Dievo Namai turi būti atstatyti. Be to, auksinius ir sidabrinius Dievo Namų reikmenis, kuriuos Nebukadnezaras buvo paėmęs iš Jeruzalės Šventyklos ir atgabenęs į Babilono šventyklą, karalius Kyras paėmė iš Babilono šventyklos. Jie buvo perduoti vyrui, vardu Šešbazaras, kurį jis buvo paskyręs valdytoju. Jam jis tarė: “Paimk šiuos reikmenis. Eik ir padėk juos į Jeruzalės Šventyklą. Tebūna atstatyti Dievo Namai savo vietoje”. Tada anas Šešbazaras atėjo ir padėjo pamatus Dievo Namams Jeruzalėje. Nuo to meto iki šiol jie buvo statomi ir dar nėra užbaigti’. Nūn tad, jei karaliui patinka, tebūna padaryta paieška karaliaus archyvuose patikrinti, ar buvo karaliaus Kyro išleistas įsakas atstatyti šiuos Dievo Namus Jeruzalėje. Teduoda žinią mums karalius apie savo norą šiuo reikalu”.
Karalius Darijus atsako Užtat karaliaus Darijaus įsakymu buvo padaryta paieška archyvuose, kurie buvo padėti ten Babilono ižduose. Bet ilgainiui Ekbatanoje, Medijos srities sostinėje, buvo užtiktas ritinys, ant kurio buvo parašyta: “Pažyma. Pirmaisiais savo valdymo metais karalius Kyras išleido įsaką dėl Dievo Namų Jeruzalėje:
‘Tie Namai turi būti atstatyti kaip vieta atnašauti aukoms ir aukoti deginamosioms aukoms. Jų aukštis tebūna šešiasdešimt uolekčių, o jų plotis šešiasdešimt uolekčių. Teturi jie po tris sluoksnius skaldyto akmens po kiekvienu medžio sluoksniu. Išlaidos turi būti padengtos iš karališkojo iždo. Be to, tebūna sugrąžinta ir nugabenta į Jeruzalės Šventyklą, kiekvienas į savo vietą, auksiniai ir sidabriniai reikmenys, kuriuos Nebukadnezaras paėmė iš Jeruzalės Šventyklos ir atgabeno į Babiloną. Turite juos padėti į Dievo Namus. Dabar tad jūs,Tatenaji, Anapus Upės srities valdytojau, Šetar-Bozenaji ir jūs, jų bendrai, Anapus Upės srities pareigūnai, pasitraukite nuo jų. Nesikiškite į šių Dievo Namų darbus. Žydų valdytojas ir žydų seniūnai teatstato šiuos Dievo Namus savo vietoje. Be to, šiuo aš įsakau, ką jūs turite daryti, kad padėtumėte tiems žydų seniūnams atstatyti Dievo Namus: tų žmonių išlaidos turi būti tučtuojau atlygintos iš karaliaus išteklių, paimtų iš Anapus Upės srities duoklės. Ko tik reikėtų – jautukų, avinų ar avių deginamosioms aukoms Dangaus Dievui, kviečių, druskos, vyno ar aliejaus kunigų reikalams Jeruzalėje – tebūna jiems be perstojo kasdien duodama, kad jie atnašautų malonias aukas Dangaus Dievui ir melstųsi už karaliaus ir jo vaikų gyvastį. Be to, aš skelbiu įsaką, kad jei kas nors pakeistų šį įsaką, už nusižengimą tebūna išplėštas iš jo namų sienojas, ir tebūna jis ant jo pamautas. Tebūna mėšlynu paversti jo namai. Dievas, kuris yra apgyvendinęs ten savo vardą, tesunaikina kiekvieną karalių ir tautą, kuri imtųsi šį įsaką pakeisti, ardydama šiuos Dievo Namus Jeruzalėje. Aš, Darijus, išleidau įsaką. Tebūna jis įvykdytas nedelsiant ir rūpestingai!'”
Šventykla baigiama atstatytiTada Tatenajis, Anapus Upės srities valdytojas, Šetar-Bozenajis ir jų bendrai stropiu rūpestingumu įvykdė visa, ką karalius Darijus buvo įsakęs. Žydų seniūnai tad pranašų Hagajo ir Ido’o sūnaus Zecharijo dienomis greitino statybą. Jie užbaigė savo statybą pagal Izraelio Dievo įsakymą ir Kyro, Darijaus bei Artakserkso įsakus. Taigi šie Namai buvo užbaigti šeštaisiais karaliaus Darijaus viešpatavimo metais, Adaro mėnesio trečiąją dieną.
Izraeliečiai – ir kunigai, ir levitai, ir kiti sugrįžę tremtiniai – šventė džiaugsmingai šių Dievo Namų pašventinimą. Jie paaukojo šių Namų pašventinimui šimtą jaučių, du šimtus avinų, keturis šimtus ėriukų ir kaip atnašą už nuodėmę dvylika ožių už visą Izraelį, pagal Izraelio giminių skaičių. Galop jie paskirstė kunigus į skyrius ir levitus į padalas Dievo tarnybai Jeruzalėje, kaip yra parašyta Mozės knygoje.
metų prieš Kristų Perėjimo iškilmė Sugrįžusieji tremtiniai šventė pirmojo mėnesio keturioliktą dieną, nes ir kunigai, ir levitai buvo apsivalę. Visi buvo švarūs. Jie tad pjovė Perėjimo avinėlį visiems sugrįžusiems tremtiniams, savo broliams kunigams ir sau patiems. Jį valgė Izraelio žmonės, sugrįžusieji iš tremties drauge su visais, kurie, atsiskirdami nuo nešvarumo tautų krašte, buvo prisidėję prie jų ieškodami VIEŠPATIES, Izraelio Dievo. Su džiaugsmu jie šventė Neraugintos duonos šventę septynias dienas, nes VIEŠPATS buvo padaręs juos linksmus, taip Asirijos karaliaus širdį palenkdamas, kad jis padėjo jiems statyti Namus Dievo, kuris yra Izraelio Dievas.
B. EZROS DARBAI
Ezra Rašto žinovas Po šių įvykių, Persijos karaliui Artakserksui viešpataujant, Ezra, sūnus Serajo sūnaus Azarijo sūnaus Hilkijo sūnaus Šalumo sūnaus Zadoko sūnaus Ahitubo sūnaus Amarijo sūnaus Azarijo sūnaus Merajoto sūnaus Zerahijo sūnaus Uzio sūnaus Bukio sūnaus Abišuos sūnaus Fineho sūnaus Eleazaro sūnaus vyriausiojo kunigo Aarono, – tas Ezra parvyko iš Babilonijos. Jis buvo raštininkas – žinovas Mozės Mokymo, kurį buvo davęs VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Kadangi VIEŠPATIES ranka buvo su juo, karalius buvo suteikęs jam visa, ko tik jis prašė.
{Ir iš izraeliečių – kunigų bei levitų, giesmininkų ir vartų sargų bei Šventyklos vergų – parvyko į Jeruzalę septintaisiais karaliaus Artakserkso metais. Jie atvyko į Jeruzalę septintųjų karaliaus metų penktą mėnesį.} Kelionė iš Babilono buvo pradėta pirmojo mėnesio pirmą dieną, ir penktojo mėnesio pirmą dieną jis atvyko į Jeruzalę, nes su juo buvo maloninga VIEŠPATIES ranka. Ezra buvo atsidavęs visa širdimi tyrinėti VIEŠPATIES Mokymą, jo laikytis ir mokyti Izraelį įstatų ir įsakų.
Šis yra nuorašas laiško Izraeliui, kurį karalius Artakserksas davė Ezrai – kunigui raštininkui, žinovui VIEŠPATIES įsakymų žodžių ir jo įstatų:
“Artakserksas, karalių karalius, kunigui Ezrai, Dangaus Dievo įstatymo žinovui {… ir taip toliau}! Nūn aš šiuo skelbiu įsaką, kad kas tik mano karalystėje iš Izraelio žmonių ar jų kunigų bei levitų laisva valia ryžtasi eiti į Jeruzalę, gali eiti su tavimi. Tu esi karaliaus ir jo septynių patarėjų siųstas sutvarkyti Judą ir Jeruzalę pagal tavo rankoje esančio savo Dievo įstatymą, nugabenti sidabrą bei auksą, paaukotus karaliaus ir jo patarėjų savo valia Izraelio Dievui, kurio buveinė yra Jeruzalėje, taip pat ir visą sidabrą bei auksą, gautą iš Babilono srities, drauge su žmonių ir kunigų savos valios atnašomis, duotomis noriai jų Dievo Namams, esantiems Jeruzalėje. Už tuos pinigus tad turi nedelsdamas nupirkti jaučių, avinų bei ėriukų, grūdų atnašas bei liejamąsias atnašas ir turi juos paaukoti ant savo Dievo Namų aukuro Jeruzalėje. O su likusiu sidabru ir auksu tu ir tavo broliai darykite, kas atrodo jums geriausia pagal jūsų Dievo valią. Tau patikėtus tavo Dievo Namų tarnybos reikmenis turi perduoti Jeruzalės Dievui. O kas daugiau reikalinga tavo Dievo Namams, kuriais rūpintis esi įpareigotas, gali aprūpinti iš karaliaus iždo.
Aš, karalius Artakserksas, įsakau visiems Anapus Upės srities iždo valdytojams: kokį tik prašymą pateiks jums kunigas Ezra, Dangaus Dievo įstatymo žinovas, tebūna jis patenkintas nedelsiant ir rūpestingai iki šimto sidabrinių talentų, šimto korų kviečių, šimto batų vyno, šimto batų aliejaus, o druskos be saiko. Kas tik Dangaus Dievo įsakyta, tebūna vykdoma uoliai Dangaus Dievo Namams, nes kitaip pyktis ištiks karaliaus ir jo įpėdinių karalystę. Be to, mes pranešame jums, kad neleidžiama uždėti duoklės, asmens ar žemės mokesčių kunigams, levitams, giesmininkams, vartų sargams, Šventyklos vergams ar kitiems Dievo Namų tarnams.
O tu, Ezra, paskirk pareigūnus ir teisėjus pagal turimą savo Dievo išmintį, kad jie teistų visus Anapus Upės srities žmones, žinančius tavo Dievo įstatymus. Turite pamokyti tuos, kurie jų nežino. Kas nepaklus tavo Dievo įstatymui ir karaliaus įstatymui, turi būti nubaustas nedelsiant ar mirtimi, ar tremtimi, ar jo turto atėmimu, ar įkalinimu”.
Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, mūsų protėvių Dievas, kuris įdėjo į karaliaus širdį tokį dalyką išaukštinti VIEŠPATIES Namams Jeruzalėje, kuris parodė man ištikimą meilę karaliaus bei jo patarėjų akivaizdoje ir visų įtakingų karaliaus pareigūnų akivaizdoje. Aš buvau padrąsintas, nes VIEŠPATIES ranka buvo su manimi, ir surinkau Izraelio šeimų galvas eiti su manimi.
Ezra ir jo bičiuliai Šie yra klanų galvos ir šis yra kilmės sąrašas parėjusių su manimi iš Babilonijos viešpataujant karaliui Artakserksui:
iš Fineho palikuonių Geršomas; iš Itamaro palikuonių Danielis; iš Dovydo palikuonių Hatušas, Šekanijo sūnus; iš Parošo palikuonių Zecharijas, su kuriuo buvo įtraukti į sąrašą du šimtai penkiasdešimt vyriškių. Iš Pahat-Moabo Zerahijo sūnus Eliehoenajis ir su juo du šimtai vyriškių. Iš Zatu’o palikuonių Jahazielio sūnus Šekanijas ir su juo trys šimtai vyriškių. Iš Adino palikuonių Jonatano sūnus Ebedas ir su juo penkiasdešimt vyriškių. Iš Elamo palikuonių Atalijos sūnus Ješajas ir su juo septyniasdešimt vyriškių. Iš Šefatijo palikuonių Michaelio sūnus Zebadijas ir su juo aštuoniasdešimt vyriškių. Iš Joabo palikuonių Jehielio sūnus Obadijas ir su juo du šimtai aštuoniolika vyriškių. Iš Banio palikuonių Josifijo sūnus Šelomitas ir su juo šimtas šešiasdešimt vyriškių. Iš Bebajo palikuonių Bebajo sūnus Zecharijas ir su juo dvidešimt aštuoni vyriškiai. Iš Azgado palikuonių Hakatano sūnus Johananas ir su juo šimtas dešimt vyriškių. Iš Adonikamo palikuonių, atėjusių vėliausiai, vardai buvo šie: Elifeletas, Jeuelis bei Šemajas ir su jais šešiasdešimt vyriškių. Iš Bigvajo palikuonių Utajis ir Zakuras; su jais septyniasdešimt vyriškių.
Kelionė į JeruzalęJuos sutelkiau prie upės, tekančios Ahavos link. Ten mes praleidome tris dienas. Apžiūrėdamas mačiau paprastus žmones ir kunigus, bet neradau tarp jų nė vieno iš levitų. Tada pasišaukiau Eliezerį, Arielį, Šemają, Elnataną, Nataną, Zechariją ir Mešulamą, šeimų galvas, ir Jojaribą bei Elnataną, mokytojus, ir išsiunčiau juos pas Ido’ą, vietovės, vardu Kasifija, galvą, nurodydamas jiems, ką sakyti Ido’ui bei jo broliams ir Šventyklos vergams Kasifijoje, kad atsiųstų mums tarnų mūsų Dievo Namams. Kadangi maloningoji Dievo ranka buvo su mumis, jie parvedė mums išmintingą vyrą iš Izraelio sūnaus Levio sūnaus Mahlio palikuonių, būtent Šerebiją su jo sūnumis ir giminėmis, iš viso aštuoniolika, ir Hašabiją, o su juo Ješają iš Merario palikuonių su jo gimine ir jų sūnumis, iš viso dvidešimt, neskaitant dviejų šimtų dvidešimties palikuonių Šventyklos vergų, kuriuos Dovydas ir jo didžiūnai buvo paskyrę tarnauti levitams. Visi šie buvo įrašyti į sąrašą vardais.
Tada ten, prie Ahavos upės, paskelbiau pasninką, kad, nusižemindami prieš savo Dievą, prašytume sėkmingos kelionės sau, mūsų vaikams ir visai mūsų mantai. Mat gėdijausi prašyti karaliaus kareivių ar raitelių apsaugoti mus kelyje nuo priešų, kadangi buvome sakę karaliui, kad mūsų Dievo ranka yra gera visiems, kurie jo ieško, bet jo galybė ir pyktis krinta ant visų, kurie jį palieka. Taigi mes pasninkavome, to prašydami iš Dievo, ir mūsų prašymas buvo išklausytas.
Tada, išrinkęs dvylika kunigų didžiūnų – Šerebiją, Hašabiją ir dešimt su jais esančių brolių, atsvėriau jiems sidabrą, auksą bei reikmenis ir auką mūsų Dievo Namams, kurią karalius, jo patarėjai ir jo didžiūnai bei visas ten esantis Izraelis buvo atnašavę. Patikėjau jiems į rankas šešis šimtus penkiasdešimt sidabrinių talentų, šimtą sidabrinių reikmenų, kiekvienas buvo talento vertės, šimtą auksinių talentų; taip pat ir dvidešimt auksinių dubenų, tūkstančio darikų vertės, bei du geros blizgančios bronzos reikmenis, taip brangius kaip auksas. Jiems tariau: “Jūs esate pašvęsti VIEŠPAČIUI, ir reikmenys yra pašvęsti. Ir sidabras, ir auksas yra laisvos valios atnaša VIEŠPAČIUI, jūsų protėvių Dievui. Rūpestingai saugokite juos iki to laiko, kol juos pasversite akivaizdoje kunigų didžiūnų, levitų ir Izraelio klanų didžiūnų Jeruzalėje, VIEŠPATIES Namų kambariuose”.
Taigi kunigai ir levitai perėmė atsvertą sidabrą, auksą ir reikmenis nunešti į Jeruzalę, į mūsų Dievo Namus. Mes leidomės kelionėn į Jeruzalę nuo Ahavos upės pirmojo mėnesio dvyliktą dieną. Mūsų Dievo ranka buvo su mumis. Jis apsaugojo mus nuo priešų rankos ir nuo pasalų mums esant kelyje.
Atvykę į Jeruzalę, mes ilsėjomės tris dienas. Ketvirtą dieną mūsų Dievo Namuose sidabras, auksas ir reikmenys buvo perduoti pasveriant į kunigo Urijo sūnaus Meremoto rankas, dalyvaujant Fineho sūnui Eleazarui. Su jais buvo levitai – Ješuos sūnus Jozabadas ir Binujo sūnus Noadjas. Visa sutiko skaičiumi ir svoriu; visas svoris buvo pažymėtas.
Tuo metu parėjusieji iš nelaisvės, sugrįžę tremtiniai, atnašavo Izraelio Dievui deginamąsias aukas – dvylika jaučių už visą Izraelį, devyniasdešimt šešis avinus, septyniasdešimt septynis ėriukus ir kaip atnašą už nuodėmę dvylika ožių. Jie perdavė ir karaliaus įsakymus karaliaus satrapams bei Anapus Upės srities valdytojams, davusiems paramą tautai ir Dievo Namams.
Pasmerkiamos mišrios vedybos Visa tai įvykdžius, priėjo prie manęs pareigūnai, tardami: “Nei Izraelio žmonės, nei kunigai, nei levitai nėra laikęsi atokiai nuo šalies tautų, kurių bjaurūs papročiai yra panašūs į papročius kanaaniečių, hetitų, perizitų, jebusitų, amoniečių, moabiečių, egiptiečių ir aramiečių. Jie yra paėmę jų dukterų žmonomis sau ir savo sūnums. Taigi šventoji sėkla yra susimaišiusi su šalies tautomis. Iš tikrųjų pareigūnai ir vadai buvo pirmieji taip nusižengę”. Tai išgirdęs, persiplėšiau savo drabužius ir skraistę, roviausi galvos bei barzdos plaukus ir klaiko apimtas atsisėdau. Tada visi, kurie, išgirdę Izraelio Dievo žodžius, baiminosi dėl sugrįžusiųjų tremtinių nusižengimo, susibūrė aplink mane, man sėdint klaiko apimtam iki vakarinės aukos.
Ezros maldaVakarinės aukos metu, pakilęs iš apstulbimo, vis dar savo perplėštais drabužiais ir skraiste, puoliau ant kelių, ištiesiau rankas į VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir tariau: “Mano Dieve, aš gėdijuosi pakelti veidą į tave ir raustu! Mano Dieve, mūsų nedori darbai krinta ant mūsų galvų ir mūsų kaltė siekia dangų. Nuo mūsų protėvių dienų iki pat šios dienos mes esame buvę sunkiai nusikaltę ir už savo nedorus darbus mes, mūsų karaliai ir mūsų kunigai esame buvę atiduoti svetimų kraštų karaliams į rankas, kalavijui, nelaisvei, apiplėšimui ir baisiai gėdai, kaip yra ir šiandien. Bet dabar trumpai valandėlei atėjo mums gailestingumas iš VIEŠPATIES, mūsų Dievo, kuris išlaikė mūsų likutį ir davė tvirtą užuovėją šioje šventoje vietoje. Mūsų Dievas sugrąžino mūsų akims blizgesį ir suteikė mums truputį atgaivos mūsų vergijoje. Mes esame vergai. Tačiau vergijoje mūsų Dievas nepaliko mūsų, bet parodė mums savo ištikimą meilę Persijos karalių akivaizdoje, kad duotų mums naują gyvastį mūsų Dievo Namams prikelti bei jiems atstatyti iš griuvėsių ir suteiktų mums užuovėją Jude ir Jeruzalėje. Dabar tad viso to akivaizdoje, mūsų Dieve, ką mes galime sakyti? Juk mes esame atmetę tavo įsakymus, kuriuos tu davei per savo tarnus pranašus, tardamas: ‘Kraštas, kurio paveldėti įeinate, yra užterštas kraštas, užterštas krašto tautų supuvimo – bjauriųjų papročių, kurie pripildė jį nuo vieno galo iki kito savo nešvarumo. Dabar tad neduokite savo dukterų jų sūnums vedybomis ir neleiskite jūsų sūnums vesti jų dukterų. Niekad nesirūpinkite jų gerove ar nauda, kad stiprėtumėte, valgytumėte krašto derlių ir paliktumėte kraštą savo vaikams kaip amžiną paveldą’. Po viso, kas yra mus ištikę už mūsų nedorus darbus ir didelę kaltę, – nors tu, mūsų Dieve, esi mus mažiau nubaudęs, negu mes savo kaltėmis esame užsitraukę, sutelkdamas tokį mūsų likutį, – argi mes vėl laužysime tavo įsakymus, tuokdamiesi su šiomis tautomis, turinčiomis tokius bjaurius papročius? Argi neturi ant mūsų pykti, kol mūsų nesunaikinsi, nepalikdamas nei bėglio, nei likučio? VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tu esi teisus, tačiau mes esame išgelbėti tarsi likutis, kaip ir yra šiandien. Štai mes stovime prieš tave nusikaltę. Dėl to mes negalime stovėti tavo Artume”.
Žmonių grįžimas pas Dievą Kai Ezra verkdamas parpuolė kniūbsčia prieš VIEŠPATIES Namus, meldėsi ir išpažino kaltę, prie jo susibūrė didžiulė izraeliečių, – vyrų, moterų ir vaikų, – sueiga. Ir žmonės graudžiai verkė. Jehielio sūnus Šekanijas iš Elamo palikuonių kreipėsi į Ezrą, tardamas: “Mes iš tikrųjų nusižengėme savo Dievui, vesdami svetimtautes moteris iš šalies tautų. Bet, nepaisant to, dar ir dabar yra Izraeliui vilties. Dabar tad sudarykime sandorą su mūsų Dievu, kad išvarysime visas tas žmonas ir jų vaikus, sekdami tuo, ką tu, mano viešpatie, patari, ir visi tie, kurie sielojasi dėl mūsų Dievo įsakymų. Tebūna laikomasi įstatymo! Imkis priemonių, nes tai yra tavo pareiga. Mes esame su tavimi. Būk ryžtingas ir imkis priemonių!” Ezra tad atsistojo ir prisaikdino didžiūnus, kunigus, levitus ir visą Izraelį, kad jie elgsis, kaip buvo kalbėta. Jie prisiekė.
Tada Ezra pasitraukė iš vietos prieš Dievo Namus ir nuėjo į Eljašibo sūnaus Jehohanano būstą, kur praleido naktį. Ten jis nei duonos valgė, nei vandens gėrė, nes raudojo dėl sugrįžusiųjų iš tremties nusižengimo. Visame Jude ir Jeruzalėje visiems sugrįžusiems iš tremties buvo paskelbta, kad jie privalo sueiti į Jeruzalę, o jei kas per tris dienas nepasirodys, tam pareigūnų ir seniūnų nutarimu bus atimta visa nuosavybė, o jis pats bus pašalintas iš sugrįžusiųjų iš tremties bendrijos.
Visi Judo ir Benjamino vyrai per tris dienas susirinko į Jeruzalę. Tai įvyko devintojo mėnesio dvidešimtą dieną. Visi žmonės sėdėjo atviroje aikštėje priešais Dievo Namus, drebėdami ir dėl reikalo, ir nuo smarkaus lietaus. Tada kunigas Ezra pakilo ir kreipėsi į juos: “Jūs nusižengėte, vesdami svetimtautes moteris, ir padidinote Izraelio kaltę. Dabar tad pašlovinkite VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, ir vykdykite jo valią: atsiskirkite nuo krašto tautų ir nuo svetimtaučių žmonų”.
Atsakydama visa sueiga garsiai šaukė: “Taip! Mes turime daryti, kaip tu sakai. Betgi tai liečia daug žmonių, o dabar yra lietingasis metas. Neįmanoma stovėti atvirame ore. Juk tai ne vienos dienos ar dviejų užduotis, nes daugelis iš mūsų yra taip nusižengę. Teatstovauja tad mūsų pareigūnai visai bendrijai, o visi mūsų žmonės, vedusieji svetimtautes moteris, teateina prie jų paskirtu laiku drauge su kiekvieno miesto seniūnais ir teisėjais, kad būtų nugręžtas nuo mūsų degantis Dievo pyktis už šią nuodėmę”. Tik Asahelio sūnus Jonatanas ir Tikvos sūnus Jahzejas, levitų Mešulamo ir Šabetajo remiami, buvo tam priešingi. Bet sugrįžusieji iš tremties darė, kaip buvo pasiūlyta. Kunigas Ezra išrinko vyrus – klanų galvas – pagal jų klanus, kiekvieną jų paskirdamas vadu. Dešimtojo mėnesio pirmą dieną jie susėdo nagrinėti reikalo. Iki pirmojo mėnesio pirmosios dienos jie buvo padarę nuosprendį dėl visų svetimtautes moteris vedusių vyrų.
Svetimtautes moteris vedusiųjų sąrašasTarp kunigų palikuonių, vedusių svetimtautes moteris, buvo rasta: iš Ješuos palikuonių Jozadako sūnus ir jo broliai – Maasėjas, Eliezeris, Jaribas ir Gedalijas. Jie davė žodį, kad pavarys savo žmonas, ir, išpažindami savo kaltę, jai išpirkti jie atnašavo po aviną iš kaimenės. Iš Imero palikuonių: Hananis ir Zebadijas. Iš Harimo palikuonių: Maasėjas, Elijas, Šemajas, Jehielis ir Uzijas. Iš Pašhuro palikuonių: Elioenajis, Maasėjas, Išmaelis, Netanaelis, Jozabadas ir Elasa.
Iš levitų: Šimejis, Kelajas, kuris yra Kelita, Petahijas, Judas ir Eliezeris.
Iš giesmininkų Eljašibas; iš vartų sargų: Šalumas, Telemas ir Uris.
Iš izraeliečių: iš Parošo palikuonių: Ramijas, Izijas, Malchijas, Mijaminas, Eleazaras, Haašabijas ir Benajas.
Iš Elamo palikuonių: Matanijas, Zecharijas, Jehielis, Abdis, Jeremotas ir Elijas.
Iš Zatu’o palikuonių: Elioenajis, Eljašibas, Matanijas, Jeremotas, Zabadas ir Aziza.
Iš Bebajo palikuonių: Jehohananas, Hananijas, Zabajis ir Atlajis.
Iš Banio palikuonių: Mešulamas, Maluchas, Adajas, Jašubas, Šealas ir Jeremotas.
Iš Pahat-Moabo palikuonių: Adna, Chelalis, Benajas, Maasėjas, Matanijas, Bezalelis, Binujis ir Manasas.
Iš Harimo palikuonių: Eliezeris, Isšijas, Malchijas, Šemajas, Šimeonas,
Benjaminas, Maluchas ir Šemarijas.
Iš Hašumo palikuonių: Matenajis, Matata, Zabadas, Elifeletas, Jeremajis, Manasas ir Šimejis.
Iš Banio palikuonių: Maadajis, Amramas, Uelis,
Benajas, Bedejas, Cheluhis,
Vanjas, Meremotas, Eljašibas,
Matanijas, Matenajis ir Jaasu’as.
Iš Binujo palikuonių: Šimejis,
Šelemijas, Natanas, Adajas,
Machnadebajis, Šašajis, Šarajis,
Azarelis, Šelemijas, Šemarijas,
Šalumas, Amarijas ir Juozapas.
Iš Nebo’o palikuonių: Jejelis, Matitijas, Zabadas, Zebina, Jadajis, Joelis ir Benajas.
Visi šie buvo vedę svetimtautes moteris, bet jie pavarė ir jas, ir jų vaikus.