Palaimink, Viešpatie, mus ir šias savo dovanas,
kurias iš Tavo dosnumo esame gavę.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
(Tiesioginis lotyniško „Benedic, Domine, nos et haec tua dona“ vertimas. Vartojama šeimose, maldynuose, katalikiškose mokyklose, vienuolynuose.)
Malda prieš valgį (Benedictio mensae) katalikiškoje tradicijoje yra trumpas dėkingumo poteris, sakomas prieš priimant maistą kasdienėje aplinkoje. Ja išreiškiamas suvokimas, kad maistas nėra savaime suprantamas dalykas, o Dievo dovana, kylanti iš Jo dosnumo ir globos. Ši malda siejama su krikščioniška nuostata pradėti kiekvieną veiksmą dėkojimu ir prašymu palaiminimo, o jos forma sąmoningai paprasta, kad galėtų būti kalbama šeimoje, bendruomenėje, ar pavieniui be maldyno.
Ši trumpa invokacija, lotyniškai žinoma kaip „Benedic, Domine“, atlieka kur kas gilesnį vaidmenį nei vien formalus religinis paprotys – ji paprastą maisto priėmimą paverčia dvasinės bendrystės aktu. Sukalbėdami šiuos žodžius, šeimos nariai ar vienuolijos broliai bent akimirkai sustabdo skubantį paros ritmą, pripažindami, kad už stalo esanti bendrystė ir ant jo esančios gėrybės yra tiesioginė Kūrėjo meilės išraiška. Įdomu tai, kad tradicinėje aplinkoje, ypač vienuolynuose, ši malda dažnai yra neatsiejama nuo visiško nutylimo, leidžiančio susikaupti į patį dėkingumą, o pasibaigus valgiui ją visada vainikuoja atsakomoji malda po valgio (Agimus tibi gratias). Taip malda prieš valgį tampa dvasiniu tiltu, jungiančiu kasdienį darbą su amžinuoju dėkingumu, primenančiu, jog tikrasis žmogaus alkis numalšinamas tik dalijantis Dievo dovanomis su kitais.
Malda prieš valgį lotyniškai
lot. Benedictio mensae
Benedic, Domine, nos
et haec tua dona,
quae de tua largitate sumus sumpturi.
Per Christum Dominum nostrum. Amen.