MALDA IŠAUKŠTINTAJAI DIEVO MOTINAI

Marija, Tu vainikuota žvaigždėmis, mėnulis yra po Tavo kojomis, Tavo sostas – virš angelų chorų. Maloningai pažvelk žemyn, į šį ašarų klonį ir išgirsk mūsų šauksmą! Tik Tavimi pasitikime, į Tave sudedame visas savo viltis. Tu jau mėgaujiesi begaline dangaus palaima. Bet ir Tu patyrei mūsų tremties kentėjimus ir žinai, kokios karčios yra dienos žmonių, kurie čia gyvena, varginami skausmų.

Ant Kalvarijos kalno Tu girdėjai Sūnaus balsą: „Moterie, štai tavo sūnus, aš jį duodu tau vietoj savęs“. Taip Tu buvai paskirta visų tikinčiųjų Motina. Koks būtų vargšų Adomo vaikų gyvenimas be Tavęs? Juk kiekvienas iš jų turi vargą, kuris jį kankina, rūpestį, kuris jį slegia, žaizdą, kurią jam skauda. Visi eina prie Tavęs, į išganymo uostą, prie paguodos šaltinio. Kai kyla vėtros ir uraganai, jūreiviai šaukiasi Tavęs ir meldžia ramaus oro. Našlaitis maldauja Tavęs, paliktas gyvenimo audroms lyg lauko gėlė. Vargšai žvelgia į Tave, kai jiems pritrūksta kasdienės duonos, ir nei vienas nelieka be pagalbos ir paguodos.

Marija, brangioji Motina, apšviesk mūsų protą, paliesk mūsų širdis! Tyra meilė, šviečianti iš Tavo akių, tepaliečia visus ir visiems atneša nuostabių vaisių, kuriuos mums pelnė Tavo Sūnus, kuris praliejo savo Kraują, kai Tu po Jo kryžiumi kentei baisiausią kančią. Amen.