Viešpatie, pasigailėk manęs!
Jėzau, romus ir nuolankios širdies, R. išgirsk mane!
Jėzau, romus ir nuolankios širdies, R. išklausyk mane!
Nuo troškimo būti vertinamu, R. išlaisvink mane, Jėzau!
Nuo troškimo būti mylimu,
Nuo troškimo būti aukštinamu,
Nuo troškimo būti gerbiamu,
Nuo troškimo būti giriamu,
Nuo troškimo būti mėgstamu labiau, negu kiti,
Nuo troškimo būti paklaustu patarimo,
Nuo troškimo būti pripažintu,
Nuo baimės būti pažemintu,
Nuo baimės būti paniekintu,
Nuo baimės būti atstumtu,
Nuo baimės būti apšmeižtu,
Nuo baimės būti užmirštu,
Nuo baimės būti išjuoktu,
Nuo baimės būti neteisingai pasmerktu,
Nuo baimės būti nepagrįstai įtartu,
Kad kiti būtų vertinami labiau negu aš, R. suteik man malonę to norėti, Jėzau!
Kad kiti būtų mylimi labiau negu aš,
Kad kitiems pasaulio pagarba augtų, o man mažėtų,
Kad kiti būtų naudingi, o aš nustumtas į šalį,
Kad kiti būtų laukiami, o aš visų apleistas,
Kad kiti visuose dalykuose būtų pripažinti pirmesniais už mane,
Kad kiti būtų šventesni už mane, o ir aš būčiau toks šventas, koks tik galiu tapti, R. duok man malonės to trokšti, Jėzau!
Įdomu tai, kad nuolankumas (humilitas) lotynų kalba reiškia „žemumą“ arba „žemę“, o tai teologiškai siejama su žmogaus būties pripažinimu – būti sukurtu iš žemės ir į žemę grįžtančiu. Ši litanija kviečia ne tik pasyviai priimti pažeminimą, bet aktyviai trokšti būti mažesniu, kad Kristaus malonė galėtų veikti laisviau, nes, kaip rašė Šv. Augustinas, Dievas priešinasi išpuikėliams, bet suteikia malonę nuolankiems. Tai yra radikalus krikščioniškosios antropologijos teiginys apie tikrąją vertę.