Bažnyčios, cerkvės, mečetės ar budistų šventyklos – tai šventos erdvės, kur tikintieji ieško ramybės, o vagys… brangenybių. Per amžius šventovės traukė plėšikus, godumo apakintus kryžiuočius ar šiuolaikinius aferistus.
- Šv. Marko bazilikos aukso plėšimas – Venecija (1204 m.)
Ketvirtojo kryžiaus žygio metu Venecijos kryžiuočiai, vadovaujami dožo Enriko Dandolo, užgrobė Konstantinopolį, plėšdami Hagia Sophia ir kitas šventoves, iš kurių pavogė auksines ikonas, relikvijas ir brangakmenius. Šie lobiai, įskaitant Pala d’Oro altorių, buvo pergabenti į Šv. Marko baziliką, kur tapo Venecijos pasididžiavimu, tačiau jų kilmė liko kruvino grobio dėme. Vagys – kryžiuočiai – nebuvo nubausti, nes plėšimas buvo laikomas „teisėtu“ karo grobiu.
Faktas: Pala d’Oro, puoštas daugiau nei 1900 brangakmenių, tebėra vienas vertingiausių religinių kūrinių pasaulyje. - Briugės Šventojo Kraujo bazilikos relikvijos vagystė – 2000 m.
2000 m. per piligriminę procesiją Briugėje nežinomas vagis iš Šventojo Kraujo bazilikos pagrobė ampulę, kurioje, tikima, yra Jėzaus kraujo lašų, pasinaudodamas minios sumaištimi. Belgijos policija, gavusi anoniminį pranešimą, rado relikviją pas vietinį antikvarą, kuris bandė ją parduoti juodojoje rinkoje už milijonus; vagis buvo suimtas ir nuteistas kalėti.
Faktas: Po vagystės bazilika įdiegė sustiprintą apsaugą, o relikvija dabar laikoma seife. - Jasna Góra vienuolyno karūnos vagystė – Lenkija (1909 m.)
1909 m. Częstochowa Jasna Góra vienuolyne du vagys, pasamdytos Rusijos caro agentų, įsilaužė naktį ir pavogė Juodosios Madonos ikonos auksines karūnas, inkrustuotas deimantais ir safyrais. Vietos policija susekė vagis Varšuvoje, kur jie bandė parduoti karūnas; abu buvo nuteisti kalėti, o karūnos atkurtos tikinčiųjų aukomis.
Faktas: Vagystė sukėlė masinį tikinčiųjų pasipiktinimą, o naujos karūnos pašventintos 1910 m. - Prancūzijos revoliucijos šventovių apiplėšimas (XVIII a.)
Per Prancūzijos revoliuciją (1789–1799 m.) revoliucionieriai, vadovaujami jakobinų, nacionalizavo bažnyčias, plėšdami auksinius kryžius, taurius ir relikvijorius iš tokių šventovių kaip Notre-Dame. Dauguma dirbinių buvo išlydyta monetoms, o dalis pateko į privačias kolekcijas; vagys – revoliucionieriai – veikė valstybės vardu, tad nebuvo baudžiami.
Faktas: Notre-Dame prarado apie 200 kg aukso dirbinių, kurių dalis iki šiol neatrasta. - Vatikano smulkios, bet simbolinės vagystės
1991 m. Šv. Petro bazilikos aukso altoriaus fragmentą pavogė nežinomas asmuo, pasinaudojęs remonto darbų chaosu; po anoniminio skambučio fragmentas rastas Romos antikvariate, o vagis liko nenustatytas. 2007 m. iš Vatikano muziejų pagrobti brangakmeniais inkrustuoti liturginiai indai buvo rasti po tarptautinio tyrimo pas Italijos kolekcininką, kuris buvo nuteistas už neteisėtą prekybą.
Faktas: Vatikanas dabar naudoja lazerinius jutiklius ir kameras, kad užkirstų kelią tokiems incidentams. - Drezdeno Žaliųjų skliautų vagystė – Vokietija (2019 m.)
2019 m. profesionali vagių grupuotė, susijusi su arabų klanais, įsilaužė į Drezdeno Žaliuosius skliautus, pavogdama religinius artefaktus, įskaitant auksinius kryžius ir brangakmenių inkrustacijas, vertinamas per 1 mlrd. eurų. Vagys, išjungę signalizaciją ir pabėgę per 5 minutes, buvo iš dalies susekti 2022 m., tačiau dauguma artefaktų liko nerasta; byla tebevyksta.
Faktas: Vagystė laikoma viena brangiausių meno ir religinių vertybių vagysčių istorijoje. - Budos relikvijų vagystė – Šri Lanka (2008 m.)
2008 m. Šri Lankos Kandyje esančioje Šventojo Danties šventykloje grupė vietinių plėšikų, pasinaudoję festivalio sumaištimi, bandė pavogti Budos danties relikviją. Policija sugavo vagis po gaudynių, o relikvija liko nepaliesta; nusikaltėliai buvo nuteisti 7 metams kalėjimo, o šventykla sustiprino apsaugą.
Faktas: Budos dantis, laikomas Šri Lankos dvasiniu simboliu, rodomas tik kartą per dešimtmetį. - Mekos Kaabos juodojo akmens fragmentų vagystė (930 m.)
930 m. karamitų sekta, vadovaujama Abu Tahiro al-Džanabi, įsiveržė į Mekos Kaabą ir pavogė Juodojo akmens fragmentus, laikomus šventais islamo relikvijomis. Po 22 metų akmuo buvo grąžintas už didelę išpirką, sumokėtą Abasidų kalifato; karamitai naudojo akmenį kaip politinį įrankį, o jų lyderis mirė netrukus po vagystės.
Faktas: Suskaldyti akmens fragmentai dabar laikomi sidabriniame rėme Kaaboje. - Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnos vagystė – Lietuva (1987 m.)
1987 m. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje nežinomi vagys pavogė stebuklingojo Trakų Dievo Motinos paveikslo auksines karūnas, inkrustuotas brangakmeniais, įsilaužę naktį per zakristiją. Karūnos buvo rastos po metų Vilniuje, pas antikvarą, kuris buvo suimtas ir nuteistas 5 metams kalėjimo; paveikslas liko nepaliestas, o karūnos grąžintos.
Faktas: Po vagystės bazilika įrengė signalizaciją ir sustiprino apsaugą. - Šiluvos Švč. Mergelės Marijos paveikslo papuošalų vagystė – Lietuva (1991 m.)
1991 m. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje vagys, pasinaudoję sovietmečio pabaigos chaosu, pavogė paveikslo auksinius papuošalus ir brangakmenius, įsilaužę per šonines duris. Policija susekė vagis Kaune, kur jie bandė parduoti grobį; du nusikaltėliai nuteisti 3 metams, o papuošalai grąžinti po restauracijos.
Faktas: Šiluvos paveikslas, laikomas vienu seniausių Marijos atvaizdų Lietuvoje, dabar saugomas su modernia apsauga.
Apie vagystes ir relikvijas..
- Šv. Augustinas: „Žmogus, vogdamas šventą daiktą, vagia ne auksą, o savo sielą.“ (Confessiones, apie godumą.)
- Dalai Lama: „Relikvijos yra tik simboliai; tikrasis šventumas gyvena širdyje.“ (Apie materialių vertybių reikšmę.)
- Lenkijos piligrimas Jasna Góroje: „Karūnos pavogtos, bet Madonos šviesa niekada neišblės.“ (Po 1909 m. vagystės.)
- Istorikas Edward Gibbon: „Kryžiuočių grobstymas Konstantinopolyje buvo šventvagystė, užtemdžiusi krikščionybės vardą.“ (Decline and Fall of the Roman Empire.)
Per Prancūzijos revoliuciją vien Notre-Dame katedros lobynas prarado daugiau nei 200 kg aukso dirbinių, išlydytų naujos respublikos monetoms kaldinti.
Vagystės iš šventovių – tai žmogaus prigimties drama: godumo kova su šventumu. Kaip rašė Sørenas Kierkegaard’as, „tikras tikėjimas yra viduje, o ne daiktuose“, tačiau šventovės turtas traukia tiek tikinčiuosius, tiek vagis. Ar pavogtas auksas iš Šv. Marko bazilikos ar Budos dantis praranda savo šventumą? Galbūt tikrasis praradimas yra ne materialus, o dvasinis – kai žmogus, siekdamas turto, pamiršta, kas yra šventa.
Nuo kryžiuočių plėšimų Konstantinopolyje iki šiuolaikinių aferų Drezdene, vagystės iš šventovių atskleidžia žmogaus silpnybes ir šventumo trapumą. Nors auksas ir relikvijos vilioja vagis, tikrasis šventovių turtas – tikinčiųjų tikėjimas – lieka nepavogiamas. Kaip sakė šv. Paulius (1 Kor 3, 17), „Dievo šventovė yra šventa, ir jūs esate ta šventovė,“ primindamas, kad joks vagis negali atimti to, kas gyvena širdyje.