Niekas nenori būti ženklu. Bet istorijoje buvo laikai, kai vien priklausymas tautai ar tikėjimui reiškė, kad tavo kūnas privalo nešioti žymę – ne iš garbės, o iš pažeminimo. Viena iš tamsiausių tokių ženklinimo formų – priverstinis žydų žymėjimas. Ne kaip simbolis, o kaip įrankis, kuriuo valdžia pavertė žmogų įspėjimu: „Šitas – ne toks kaip mes.“
Pradžia: IV Laterano Susirinkimas
Šis įstatymas ne Hitlerio išradimas. Žydų ženklinimas prasidėjo 1215 m., kai popiežius Inocentas III sušaukė IV Laterano susirinkimą. Vienas iš nutarimų – kad žydai ir musulmonai turi dėvėti išskirtinius drabužius arba ženklus, kad būtų aiškiai atskiriami nuo krikščionių. Argumentas buvo „moralinis“ – kad esą krikščionys nepatektų į mišrias santuokas „iš nežinojimo“. Tačiau iš tiesų tai buvo pirmas didelio masto teologinio rasizmo mechanizmas.
Viduramžių Europoje šie ženklai dažnai buvo geltonos spalvos apskritimai ar kepurės, vadinamos judenhut. Kartais – skarelės, specialūs pakabukai ar žvaigždės. Tai nebuvo individualus tikėjimo ženklas – tai buvo valdiškas stumdymas į paraštes.
Nors oficialiai buvo sakoma, kad ženklai padės „saugoti tikėjimo grynumą“, tikroji priežastis buvo socialinis atskyrimas. Tai buvo būdas pasakyti: „Tu – kitoks, tu ne mūsų.“ Žydai dažnai buvo apribojami tam tikrose profesijose, negalėjo gyventi tarp krikščionių, jų liudijimai teisme buvo nevertingi, o kartais – jie net negalėjo iš viso išeiti iš geto be to ženklo. Priverstinis ženklinimas tapo lyg nematoma grandinė, uždėta ant kaktos.
Hitleris – paveldėtojas senos neapykantos
Kai naciai 1939 m. Lenkijoje įvedė geltonos Dovydo žvaigždės dėvėjimo prievolę visiems žydams nuo 10 metų, tai nebuvo naujas išradimas. Tai buvo tiesioginė viduramžių idėjos reinkarnacija. Naciai skrupulingai studijavo ankstyvųjų Bažnyčios ir monarchų antisemitinius įstatymus – ne tam, kad jų išvengtų, bet tam, kad juos patobulintų. Propagandoje buvo teigiama, kad žydai yra „vidinė grėsmė“, todėl turi būti matomi. Kaip šiuolaikinė versija senos nuodėmės.
Naciai ženklinimą pavertė sisteminiu. Žvaigždė – ne tik simbolis, bet ir bilietas į getą, traukinį, koncentracijos stovyklą. Ji buvo bilietas iš žmogaus į numerį. Nuo asmens – iki statistikos.
Stigmatizacija religijoje dažnai turi dvi puses. Viena – šventoji stigma: Kristaus žaizdos, pasirodančios šventųjų kūnuose. Kita – prievartinė stigma: kai valdžia sukuria „žaizdą“ ant žmogaus kūno ne kaip dvasinį ženklą, o kaip pažeminimą. Viduramžių žydas, dėvintis geltoną ženklą, buvo vaikščiojanti taikinio lenta. Toks ženklas buvo nuodėmės projekcija į nekaltą kūną.