Pirmuosius tris šimtmečius po Jėzaus mirties Velykos buvo viena iš svarbiausių krikščionių švenčių, nes ji žymėjo Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Krikščionių bendruomenė pradėjo švęsti šią šventę kaip šventę, kuri atspindėjo ne tik praėjusios žydų šventės – Praėjimo (Passover) – istorinius įvykius, bet ir jų galutinį išsipildymą Kristuje.
Žydų Praėjimas buvo svarbiausia jų šventė, kurios metu jie minėjo mirties angelo praėjimą pro izraelitų namus, kai Egiptiečių pirmgimiai mirė, o izraelitai buvo išgelbėti. Praėjimo šventė buvo skirta prisiminti, kaip Dievas išlaisvino savo tautą iš vergovės Egipte ir suteikė jiems išgelbėjimą. Pasiruošimas šiai šventei buvo ypatingas, nes žydai aukodavo aviną ir valydavo savo namus nuo raugo, kad galėtų švęsti šią svarbią šventę su tyra širdimi.
Krikščionys, matydami, kad Jėzus kentėjo, mirė ir prisikėlė per Praėjimo laikotarpį, pradėjo švęsti Velykas kaip galutinį Praėjimo išsipildymą. Jėzus, kaip „Dievo avinas“, ne tik pasmerkė nuodėmę, bet ir per savo mirtį ir prisikėlimą atvėrė kelią į amžiną gyvenimą visiems, kurie tikės Juo. Jėzaus aukos ir prisikėlimo pergalė buvo pripažinta kaip dieviškosios išgelbėjimo istorijos kulminacija, kurios pradžia buvo žydų Praėjimas.
Dėl šios gilesnės prasmes, Velykos tapo švente, kurioje buvo ypač dėkojama už Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Tai nebuvo tik šventė, skirta prisiminti Kristaus auką, bet ir šventė, kuri skelbė žmogaus išganymo galimybę per Kristaus pergalę prieš mirtį. Pirmieji krikščionys šventė Velykas su džiaugsmu, nes tai buvo ženklas, kad Jėzus atnešė naują, amžiną išlaisvinimą, pakeisdamas senąją sandorą, kuri buvo paremta žydų Aukos ritualais.
Velykų šventės svarba didėjo, nes ji buvo ne tik svarbiausia bažnytinė šventė, bet ir teologinės sampratos apie Jėzaus misiją ir išgelbėjimo planą atspindys. Velykos tapo bažnyčios šventimu, kuris sujungė tiek senąją, tiek naująją sandorą ir paskelbė apie dieviškąją pergalę per Kristų, atveriant žmogui kelią į amžinąjį gyvenimą.