Navjot (dar vadinamas Navjote arba Sedreh Pushi) yra zoroastrizmo tikėjimo priėmimo ceremonija, kurios šaknys siekia senovės Persiją, maždaug I tūkstantmetį prieš Kristų. Ceremonija remiasi pranašo Zaratustros mokymu apie gėrio, tiesos ir dorovės svarbą gyvenime. Pati apeiga ir įžadai atsirado kaip jaunuolio perėjimo į suaugusiųjų tikinčiųjų bendruomenę simbolis.
Navjot įžadus duoda berniukai ir mergaitės, dažniausiai nuo 7 iki 15 metų amžiaus, dalyvaujant šeimai, bendruomenei ir mobedui (zoroastristų kunigui). Šios apeigos metu jaunuolis pirmą kartą apsirengia sedreh (baltu marškiniu) ir kushti (šventu vilnos diržu), kurie simbolizuoja dorą gyvenimą.
Zoroastrizme svarbiausia ne bausmės, bet asmeninė atsakomybė už pasirinkimus. Sulaužyti įžadai – sąmoningas melas, blogi darbai ar moralinis paklydimas – laikomi nuodėme, kuri silpnina žmogaus dvasinę šviesą (asha). Tačiau tikima, kad per atgailą, gerus darbus ir teisingą gyvenimą žmogus gali atkurti ryšį su Ahura Mazda (Dievu) ir bendruomene.
Navjot ritualo formos užfiksuotos dar Avestoje – pagrindiniame zoroastrizmo šventraštyje, o vėlesniais laikais išplėtotos Pahlavi tekstuose. Ypač didelę reikšmę Navjot įgavo Persijos Sasanidų laikais ir vėliau tarp Indijos parsi bendruomenės, kuri išsaugojo šią tradiciją iki mūsų dienų.
Įžadų tekstas (pavyzdys)
Tikslios žodinės formos gali skirtis, bet pagrindinis pažadas apima tris pagrindinius zoroastrizmo principus:
“Pažadu visada galvoti geras mintis, kalbėti gerus žodžius ir daryti gerus darbus. Laikysiuosi tiesos ir dorovės kelio, saugosiu kūriniją ir sieksiu būti naudingu bendruomenei.”
Navjot įžadai yra ne tik formali religijos priėmimo ceremonija, bet ir moralinis kelrodis visam gyvenimui. Jie pabrėžia asmeninę atsakomybę už savo veiksmus ir nuolatinį pastangų siekti gėrio svarbą. Zoroastrizmo požiūriu, kiekvienas žmogus yra sąmoningas gėrio ir blogio kovos dalyvis, o įžadai yra asmeninis sprendimas stoti gėrio pusėn.