Yra žmonių, kurie tiki velniu kaip centrine dvasine figūra, o ne Dievu, tačiau tokios tikėjimo sistemos yra retos, dažnai marginalios ir skiriasi savo pobūdžiu – nuo simbolinių iki religinių. Šis tikėjimas gali būti susijęs su įvairiomis kultūrinėmis, filosofinėmis ar kontrkultūrinėmis praktikomis, kurios velnią suvokia ne kaip absoliutų blogį, o kaip išsilaisvinimo, maišto ar individualizmo simbolį.
Šiuolaikinis satanizmas yra bene ryškiausias pavyzdys, kur velnias (Satanas) užima svarbią vietą. Tačiau satanizmas nėra vienalytis – jis skirstomas į kelias pagrindines sroves:
- Lavejiškasis satanizmas: 1966 m. Antonas Szandoras LaVey įkūrė Satanizmo bažnyčią ir parašė „Satanistinę Bibliją“. Šioje sistemoje velnias netikimas kaip realus asmuo, o laikomas simboliu, atstovaujančiu žmogaus prigimties laisvę, hedonizmą ir maištą prieš autoritetus, ypač krikščioniškąją moralę. LaVey satanistai Dievo nepripažįsta, o velnią garbina kaip metaforą, skatinančią individualizmą ir savarankiškumą.
- Teistinis satanizmas: Kai kurios mažesnės grupės tiki velniu kaip realia dvasine būtybe, kurią jos garbina. Šie satanistai dažnai atmeta Dievą kaip tironišką figūrą, o velnią mato kaip išlaisvintoją, teikiantį žinias ir galią. Tokios grupės gali atlikti ritualus, skirtus velniui pagerbti, tačiau jos yra retos ir dažnai slepiasi nuo visuomenės dėl stigmatizacijos.
Istoriškai tikėjimas velniu kaip centrine figūra buvo retas, nes dauguma religijų – ypač monoteistinių, tokių kaip krikščionybė, islamas ar judaizmas – velnią (ar jo atitikmenį) laiko pavaldžiu Dievui, o ne lygiaverčiu. Tačiau viduramžiais Europoje buvo paplitę mitai apie raganų kultus, kurie neva garbino velnią. Pavyzdžiui, inkvizicijos metu raganos buvo kaltinamos sudariusios „paktą su velniu“, atsisakiusios Dievo ir atsidavusios Satanui. Nors šie kaltinimai dažniausiai buvo pagrįsti paranoja ir prievarta išgautais prisipažinimais, jie rodo, kad idėja apie velnio garbinimą egzistavo visuomenės sąmonėje.
Kai kuriose pagoniškose tradicijose, ypač prieš krikščionybės plėtrą, buvo garbinamos gamtos jėgos ar dievybės, kurias krikščionybė vėliau prilygino velniui. Pavyzdžiui, raguotasis dievas (panašus į Paną ar Cernunnosą) krikščionių buvo tapatinamas su Sataną, ir tai galėjo prisidėti prie idėjos, kad egzistuoja velnio garbintojai.
Daugeliui žmonių, „tikinčių“ velniu, jis yra ne dieviška būtybė, o simbolis. Šiuolaikinėje popkultūroje velnias dažnai vaizduojamas kaip maištininkas, prieštaraujantis dogmoms. Pavyzdžiui, Satanistų šventykla (The Satanic Temple), įkurta 2013 m., naudoja velnią kaip simbolį, kovodama už religinę laisvę, sekuliarizmą ir asmens teises. Jie netiki velniu kaip realia būtybe, bet mato jį kaip metaforą, kuri priešinasi autoritarinei kontrolei, dažnai siejamai su religinėmis institucijomis.
Psichologiškai tikėjimas velniu gali atspindėti žmogaus poreikį išreikšti tamsiąją savo prigimties pusę arba protestuoti prieš visuomenės normas. Pavyzdžiui, paaugliai, maištaujantys prieš griežtas taisykles, gali „garbinti“ velnią kaip būdą išreikšti savo pyktį ar nepriklausomybę, net jei tai tik simbolinis gestas.
Krikščioniškoje tradicijoje tikėjimas velniu, o ne Dievu, laikomas dvasine klaida. Biblijoje velnias (Satanas) vaizduojamas kaip puolęs angelas, kuris gundo žmones nusigręžti nuo Dievo (pvz., Izaijo 14:12–15, Apreiškimo 12:9). Jėzus moko, kad velnias yra „melagių tėvas“ (Jono 8:44), o tikrasis kelias į išganymą eina per Dievą. Todėl krikščionybėje tikėjimas velniu kaip centrine figūra laikomas erezija arba apsėdimu, nes velnias neturi savarankiškos galios – jis veikia tik Dievo leidžiamas ribas (pvz., Jobo knygoje, kur velnias gauna Dievo leidimą išbandyti Jobą).
Krikščionių teologai, tokie kaip Augustinas, pabrėždavo, kad velnias neturi dieviškos prigimties – jis yra sukurtas, o ne kūrėjas. Todėl garbinti velnią, o ne Dievą, yra ne tik nuodėmė, bet ir loginė klaida, nes velnias negali suteikti to, ką žada (pvz., amžinojo gyvenimo ar tikros laisvės). Vis dėlto krikščionybėje pripažįstama, kad velnias gali apgauti žmones, žadėdamas galia ar žinias, kaip Ievos gundymo istorijoje (Pradžios 3:1–5).
Šiandien tikėjimas velniu dažnai yra kontrkultūrinis atsakas į dominuojančias religijas. Pavyzdžiui, satanistų grupės JAV dažnai kovoja prieš krikščioniškąją hegemoniją, reikalaudamos, kad jų teisės būtų pripažįstamos taip pat, kaip ir kitų religijų. 2023 m. Satanistų šventykla netgi organizavo „SatanCon“ renginį, skirtą šviesti visuomenę apie jų vertybes, kurios pabrėžia racionalumą, empatiją ir asmens laisvę, o ne blogio garbinimą.
Kita vertus, popkultūra velnią dažnai romantizuoja – serialai kaip „Liuciferis“ ar knygos, tokios kaip Johno Miltono „Prarastas rojus“, vaizduoja jį kaip tragišką, maištingą figūrą, o ne absoliutų blogį. Tai skatina kai kuriuos žmones simpatizuoti velniui, matant jame laisvės ar neteisybės priešininką, o ne Dievo priešą.
Nors yra grupių, kurios „tiki“ velniu, jų tikėjimas dažnai yra simbolinis arba protesto forma, o ne gilus religinis atsidavimas. Tikrasis teistinis satanizmas, kur velnias laikomas realia dievybe, yra itin retas ir dažniausiai slepiamas dėl visuomenės pasmerkimo. Daugumai „velnio garbintojų“ jis yra metafora, o ne objektas, kurį jie iš tiesų laiko aukštesne būtybe už Dievą.