Janas Kalvinas (Jean Calvin, Ioannes Calvinus, Jehan Cauvin) gimė 1509 m. liepos 10 d. Nuajone, Pikardijos regione, Prancūzijoje, pasiturinčioje katalikų šeimoje. Jo tėvas, Gérard’as Cauvin’as, buvo bažnyčios administratorius, o motina, Jeanne Le Franc, buvo pamaldi katalikė. Jaunasis Janas buvo gabus mokinys, todėl tėvas nukreipė jį į teologijos ir teisės studijas. 1523 m. Kalvinas pradėjo studijuoti Paryžiaus universitete, kur susipažino su humanizmo idėjomis, o vėliau tęsė teisės studijas Orleane ir Burže, 1532 m. įgydamas teisės licenciatą.
1520-ųjų pabaigoje Kalvinas susidomėjo Reformacijos idėjomis, paveiktas Martyno Liuterio ir Huldrycho Cvinglio mokymų. Apie 1533 m. jis patyrė „staigų atsivertimą“, po kurio visiškai atsidavė protestantizmui. Dėl persekiojimų Prancūzijoje jis buvo priverstas bėgti į Bazelį, Šveicariją, kur 1536 m. išleido pirmąją savo pagrindinio veikalo „Krikščionių tikėjimo institucijos“ (Institutio Christianae Religionis) versiją. Šis darbas tapo vienu svarbiausių Reformacijos teologinių tekstų.
1536 m. Kalvinas atvyko į Ženevą, kur, paragintas reformatoriaus Guillaume’o Farelio, liko padėti įtvirtinti protestantizmą. Po nesutarimų su miesto valdžia 1538 m. jis buvo ištremtas, tačiau 1541 m. grįžo ir iki mirties vadovavo Ženevos religinėms ir socialinėms reformoms. Ženeva tapo Kalvino „krikščioniškos respublikos“ modeliu, kuriame bažnyčia ir valstybė glaudžiai bendradarbiavo.
Kalvino teologija, dažnai vadinama kalvinizmu, pabrėžė Dievo absoliučią suverenitetą, žmogaus nuodėmingumą ir predestinacijos doktriną, pagal kurią Dievas iš anksto nustato, kas bus išgelbėtas. Jo mokymas skyrėsi nuo Liuterio griežtesniu moraliniu kodeksu ir bažnyčios organizacija, pagrįsta presbiterių (išrinktų vyresniųjų) valdymu, o ne vyskupų hierarchija.
Svarbiausi Kalvino veiksmai ir idėjos:
- „Krikščionių tikėjimo institucijos“: Šis veikalas, nuolat tobulintas iki 1559 m., sistemingai išdėstė protestantų teologiją, pabrėždamas Biblijos autoritetą (sola scriptura), tikėjimą kaip išgelbėjimo pagrindą (sola fide) ir Dievo malonę (sola gratia).
- Ženevos reformos: Kalvinas pertvarkė Ženevos bažnyčią, įvesdamas griežtą moralinę discipliną, reguliavusią ne tik religinį, bet ir kasdienį gyvenimą. Jis įkūrė Konsistoriją – bažnyčios teismą, kuris prižiūrėjo tikinčiųjų elgesį.
- Švietimo skatinimas: Kalvinas įsteigė Ženevos akademiją (1559 m.), kuri tapo protestantiškų teologų rengimo centru, pritraukdama studentus iš visos Europos.
- Sakramentų doktrina: Kalvinas laikė Krikštą ir Eucharistiją simboliniais aktais, tačiau pabrėžė jų dvasinę reikšmę, užimdamas tarpinę poziciją tarp Liuterio ir Cvinglio.
- Bažnyčios valdymas: Jis sukūrė presbiterionų sistemą, kurioje bažnyčią valdė išrinkti presbiteriai ir diakonai, o ne hierarchinė vadovybė.
Kalvinas taip pat buvo produktyvus rašytojas, komentavęs beveik visas Biblijos knygas, ir aktyvus pamokslininkas, Ženevoje sakydavęs pamokslus kelis kartus per savaitę.
Darbai
- Teologinis indėlis: Kalvino „Krikščionių tikėjimo institucijos“ tapo protestantizmo teologijos pagrindu, aiškiai ir sistemiškai išdėsčiusios Reformacijos principus.
- Ženevos modelis: Jo reformos Ženevoje sukūrė efektyvią bažnyčios ir visuomenės valdymo sistemą, kuri tapo pavyzdžiu kitoms protestantiškoms bendruomenėms.
- Švietimo plėtra: Ženevos akademija parengė tūkstančius teologų, mokytojų ir reformatorių, kurie skleidė kalvinizmo idėjas Europoje, įskaitant Škotiją, Nyderlandus ir Prancūziją.
- Socialinė disciplina: Kalvino moralinės reformos skatino atsakomybę, darbštumą ir bendruomenės solidarumą, prisidėdamos prie protestantų „darbo etikos“ formavimosi.
- Įtaka demokratijai: Kalvino presbiterionų sistema, pagrįsta išrinktų vadovų valdžia, turėjo įtakos demokratinių idėjų raidai, ypač Škotijoje ir Amerikoje.
Kontroversijos
- Netolerancija kitaip manantiems: Kalvinas buvo griežtas savo oponentų atžvilgiu. Žinomiausias atvejis – Migelio Serveto sudeginimas ant laužo 1553 m. už unitarizmo ereziją. Nors Serveto egzekuciją patvirtino Ženevos valdžia, Kalvinas ją palaikė, sukeldamas kritiką dėl religinės netolerancijos.
- Griežta moralinė kontrolė: Kalvino Konsistorija baudė gyventojus už menkus moralinius nusižengimus (pvz., šokius ar kortų žaidimą), kas kai kuriems atrodė kaip perteklinė kontrolė ir laisvių ribojimas.
- Teokratinė sistema: Kalvino Ženevos modelis, kuriame bažnyčia turėjo didelę įtaką politikai, buvo kritikuojamas kaip pernelyg autoritarinis, ribojantis asmens laisves.
- Anabaptistų persekiojimas: Kaip ir kiti reformatoriai, Kalvinas nepritarė radikaliems anabaptistams, o Ženevoje jie buvo persekiojami už savo įsitikinimus.
- Konfliktai su kitais reformatoriais: Kalvinas nesutarė su Liuterio šalininkais dėl Eucharistijos doktrinos, o jo griežtas požiūris kartais trukdė protestantų vienybei.
Janas Kalvinas mirė 1564 m. gegužės 27 d. Ženevoje, būdamas 54 metų, nuo plaučių ligos, galimai tuberkuliozės, kurią lėmė intensyvus darbas ir silpna sveikata. Prieš mirtį jis atsisakė prabangių laidotuvių, prašydamas būti palaidotas paprastame kape be paminklo, kad būtų išvengta „stabmeldystės“. Jo pageidavimu kapas liko nežymėtas, ir jo vieta iki šiol nežinoma.
Kalvino palikimas yra milžiniškas. Kalvinizmas tapo viena pagrindinių protestantizmo atšakų, paplitusių Škotijoje (per Joną Knoksą), Nyderlanduose, Prancūzijoje (hugenotai), Anglijoje (puritonai) ir Amerikoje. Jo presbiterionų bažnyčios modelis įkvėpė demokratinius principus, ypač JAV, kur kalvinistinės idėjos paveikė konstitucijos kūrėjus. Ženevos akademija tapo protestantiškos minties centru, o Kalvino komentarai ir raštai iki šiol studijuojami teologų.
Lietuvoje Kalvino idėjos turėjo įtakos per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reformatų bendruomenes, ypač per Radvilų šeimos globojamus centrus Kėdainiuose, Biržuose ir Vilniuje. LDK reformatų sinodai rėmėsi Kalvino presbiterionų principais, o jo raštai buvo verčiami ir platinami. 2009 m., minint 500-ąsias Kalvino gimimo metines, visame pasaulyje vyko konferencijos, pabrėžusios jo indėlį į teologiją, švietimą ir visuomenės organizavimą.
Žymios citatos
- „Dievo suverenitetas yra mūsų tikėjimo pagrindas; Jis valdo viską pagal savo amžinąjį planą.“
- „Žmogaus širdis yra stabų dirbtuvė, todėl tik Dievo malonė gali ją išgelbėti.“
- „Tikrasis pažinimas kyla iš Šventojo Rašto studijavimo ir Dievo valios ieškojimo.“
- „Bažnyčia nėra tobula, bet ji yra Dievo įrankis Jo tautai mokyti ir vesti.“
- „Mūsų pareiga yra ne tik tikėti, bet ir gyventi pagal Dievo įstatymą, kad mūsų darbai šlovintų Jį.“
Istorinės detalės
- Serveto byla: 1553 m. Migelio Serveto sudeginimas už unitarizmo ereziją tapo tamsia dėme Kalvino biografijoje, tačiau atspindėjo to meto religinio nepakantumo atmosferą.
- Ženevos Konsistorija: Ši institucija, vadovaujama Kalvino, buvo atsakinga už moralės priežiūrą, tačiau jos metodai, tokie kaip šnipinėjimas ir bausmės, buvo prieštaringi.
- Kalvinizmo plėtra: Kalvino mokiniai, tokie kaip Teodoras Beza, tęsė jo darbą, skleisdami kalvinizmą Prancūzijoje, Škotijoje ir Vengrijoje.
- Ryšiai su Lietuva: Kalvino idėjos pasiekė LDK per reformatų sinodus ir Radvilų globojamas bažnyčias. Jo „Krikščionių tikėjimo institucijos“ buvo verčiamos ir studijuojamos LDK reformatų bendruomenėse.
- Polemika su Liuteriu: Kalvinas nesutarė su liuteronais dėl Eucharistijos (Kalvinas pabrėžė dvasinį, o ne fizinį Kristaus buvimą), tačiau gerbė Liuterį kaip Reformacijos pradininką.
Janas Kalvinas buvo vienas įtakingiausių Reformacijos veikėjų, kurio teologiniai ir organizaciniai darbai pakeitė krikščionybės ir Vakarų visuomenės raidą. Jo mokymas apie Dievo suverenitetą, presbiterionų bažnyčios modelis ir švietimo skatinimas paliko neišdildomą pėdsaką protestantizmo istorijoje. Nors jo griežta disciplina ir netolerancija kitaip manantiems sukėlė kritikos, Kalvino indėlis į teologiją, demokratiją ir modernios visuomenės formavimąsi išlieka neabejotinas. Jo idėjos tebegyvuoja šiuolaikinėse reformatų ir presbiterionų bažnyčiose, primindamos apie tikėjimo, disciplinos ir atsakomybės svarbą.