Mano Išganytojau, kai Tu tapai žmogumi šventosios Mergelės įsčiose, Tu prisiėmei tik vieno žmogaus kūną. Dabar gi Tu imi visų mūsų, taip pat ir mano, kūną. Tu pasiimi jį sau, jis yra Tavo nuosavybė. Paliesdamas jį, suvienijęs jį su savuoju, Tu nori jį padaryti panašų į savo Kūną: tyrą, šventą, be dėmės, nemirtingą, perkeistą. Aš turiu gauti Tavo prisikėlimo antspaudą, todėl turiu drąsos prisiimti ir Tavo mirties žymę. Ateik, ateik, mano Išganytojo Kūne, deganti žarija, nuvalyk mano lūpas, uždek mane ta meile, kuri Tave pastūmėjo į mirtį! Ateik, Kraujau, pralietas iš meilės, tekėk į mano širdį, Tu, ugnies upe! O Išganytojau, tai tikrai yra Tavo Kūnas, tas pats Kūnas, kuris buvo pervertas žaizdų. Aš vienijuosi su visomis Tavo žaizdomis – iš jų dėl manęs buvo išlietas visas Tavo Kraujas. Tu nusilpai, Tu mirei, Tu iškeliavai – tokia buvo Tavo mirtis. Ir aš noriu išeiti, noriu mirti su Tavimi! Kas man yra pasaulis? Niekis, tikras niekis! Aš esu nukryžiuotas pasauliui, ir pasaulis man. Amen.
Šis tekstukas – tai intensyvi malda, apimanti gilią Eucharistijos sakramento – Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujas – pagarbą. Žako Bosuė šventosios Komunijos pagarbinimo kontekste ši malda atspindi ypatingą asmeninį ryšį su Kristumi, pabrėžiantį jo aukos realumą ir transformuojančią galią. Jėzaus kūnas, tapęs mūsų kūnu per Komuniją, tampa ne tik sakramentu, bet ir gyva vienybe su Kristumi. Ši vienybė apima ne tik dvasinę, bet ir fizinę sferą, kaip pabrėžiama maldoje: "Dabar gi Tu imi visų mūsų… kūną".
Bosuė, kaip iškilias teologas, puikiai suprato Eucharistijos sakramento gilumą. Jo raštuose dažnai randame panašių intensyvių apmąstymų apie Kristaus auką ir jos poveikį tikinčiajam. Šventosios Komunijos priėmimas, pagal Bosuė, nėra tik ritualas, bet transformuojantis susitikimas su gyvuoju Kristumi. Ši malda atspindi tą susitikimą, kupiną pagarbos, meilės ir troškimo tapti visiškai panašiam į Kristų. "Ateik, ateik, mano Išganytojo Kūne," – šis maldos prašymas atspindi troškimą ne tik priimti sakramentą, bet ir būti apvalyti ir perkeisti jo šventumo.
Apie konkrečią "Žako Bosuė švč. Sakramento pagarbinimo" istoriją ar įdomybes nėra plačiai prieinama informacijos. Tačiau, žinant Bosuė teologiją, galima daryti prielaidą, kad jo pagarbinimas buvo kupinas gilios kontempliacijos ir asmeniško ryšio su Kristumi, atsispindinčio ir šioje maldoje. Tokia malda, kupina aistringos meilės ir pagarbos, liudija tikėjimo gyvumą ir gilumą. Ji kviečia mus ne tik priimti Komuniją, bet ir leisti Kristui visiškai perkeisti mūsų gyvenimus.