Ar visata, kurioje gyvename, yra tik miražas, o Tikrovė – begalinė tuštuma, slypinti už formų ir laiko? Budizmas ir Advaita Vedanta moko, kad viskas, ką matome, yra iliuzija (maya), o tikroji realybė – tai grynas, tuščias sąmoningumas, vadinamas Brahmanu ar nirvana.
Advaita Vedanta teigia, kad visata yra maya – iliuzija, kurią sukuria mūsų protas, ribojamas dualumo (aš ir kitas, subjektas ir objektas). Tikroji Tikrovė yra Brahmanas – begalinė, beformė sąmonė, „tuščia“ formų, bet pilna potencialo. „Dievas nėra būtybė – Jis yra grynas sąmoningumas be formos, laiko ar ribų,“ sako Vedantos mokytojai. Budizme, ypač Mahajanoje, šunyata (tuštuma) reiškia, kad visi reiškiniai neturi savarankiškos prigimties ir yra tarpusavyje susiję, todėl Tikrovė yra anapus formų, pasiekiama per nušvitimą. Nagarjuna, II a. budistų filosofas, teigė: „Tuštuma nėra niekas – ji yra visko galimybė.“
Ar šios idėjos reiškia, kad pasaulis netikras? Filosofiškai maya ar šunyata nėra neigimas, o kvietimas matyti anapus paviršiaus. Pasaulis egzistuoja kaip patirtis, bet jo tikroji esmė yra ne materialumas, o sąmonė ar tuštuma, iš kurios jis kyla. Ši mintis išbando mūsų suvokimą: jei visata yra iliuzija, kas esame mes? Advaita atsako: „Tu esi Tas“ (Tat Tvam Asi) – tu esi Brahmanas, užmaskuotas žmogiška forma.
Krikščionybėje tuštumos idėja iš dalies atsispindi apofatinėje teologijoje, kur Dievas apibūdinamas kaip neapibrėžiamas, anapus žmogaus proto. Šv. Jonas nuo Kryžiaus rašė apie „naktį“, kurioje išbandoma siela, atsisakanti žemiškų prisirišimų, kad susilietų su Dievu. Daoizme wu wei (neveikimas) ir dao kaip neapibrėžiama prigimtis artimi tuštumos koncepcijai – viskas kyla iš „nieko“, kuris yra visko šaltinis. Laozi teigė: „Dao yra tuščias, bet neišsenkantis.“ Nors šios tradicijos skiriasi, jos sutaria, kad Tikrovė peržengia materialų pasaulį, kviesdama žmogų ieškoti giluminės esmės.
Budistų legenda pasakoja apie vienuolį, kuris, medituodamas apie šunyatą, suprato, kad jo baimė mirti buvo iliuzija, nes „aš“ niekada neegzistavo atskirai nuo visatos. Advaita Vedantos mokytojas Šankara VIII a. keliavo po Indiją, mokydamas, kad maya yra kaip sapnas: atrodo tikra, kol nepabundi Brahmane. Krikščionių mistikas Meistras Eckhartas XIII a. sukėlė kontroversiją, sakydamas, kad „Dievas yra niekas“, turėdamas omenyje Jo transcendenciją už žmogiškų kategorijų. Šios istorijos rodo, kaip tuštumos idėja keitė žmonių suvokimą, kviesdama atsisakyti iliuzijų.
Citatos
- Advaita Vedanta (Upanišados): „Tu esi Tas – nėra skirtumo tarp tavęs ir Brahmano.“ (Chandogya Upanišada.)
- Nagarjuna: „Tuštuma yra nei būtis, nei nebūtis – ji yra kelias į išsilaisvinimą.“ (Mulamadhyamakakarika.)
- Meistras Eckhartas: „Dievas yra grynas niekas, nes Jis yra viskas, kas yra.“ (Sermonai.)
- Laozi: „Iš tuštumos kyla viskas, bet tuštuma lieka nematoma.“ (Dao De Jing.)
Budizmo šunyata koncepcija ne tik formavo Rytų filosofiją, bet ir įkvėpė kai kuriuos šiuolaikinės kvantinės fizikos mąstytojus. Mokslininkai, tokie kaip Davidas Bohmas, pastebėjo, kad tuštuma kaip galimybių laukas labai artima kvantinio vakuumo sampratai, kur atrodytų tuščia erdvė iš tiesų pulsuoja nematomomis energijomis ir galimų formų užuomazgomis. Kvantinė mechanika rodo, kad dalelės atsiranda iš vakuumo ir išnyksta į jį, tarsi patvirtindama senąją intuiciją, kad tai, ką laikome „realybe“, iš tiesų yra trapus, laikinas ir nuolat kintantis reiškinių šydas, dengiantis amžinąją paslaptį.
Ar visata yra iliuzija, o Tikrovė – tuščia? Budizmas ir Advaita Vedanta atsako, kad pasaulis yra kaip sapnas, iškylantis iš begalinės sąmonės ar tuštumos, kuri yra ne niekas, o visko šaltinis. Krikščionybė ir daoizmas šią idėją paliečia per Dievo ar Dao neapibrėžiamumą. Kaip sakė Šankara, „Pasaulis yra tik šešėlis ant Brahmano veido.“ Filosofiškai tuštuma kviečia mus paleisti iliuzijas – ego, formas, laiką – ir atrasti, kad Tikrovė yra ne kažkur kitur, o mumyse, amžina ir beribė.