Johnas Berrymannas (1916–1972), žymus amerikiečių poetas, buvo žinomas dėl savo intelektualios ir teologiškai gilios poezijos. Jo kūryba dažnai apima religines ir egzistencines temas, kurios rodo žmogaus santykį su Dievu, tikėjimą ir dvasingumą. Vienas iš jo žymiausių kūrinių – „Vienuolika paskyrimų Viešpačiui“ (Eleven Addresses to the Lord) – yra poezijos rinkinys, kuris išreiškia Berrymanno ieškojimą Dievo ir jo santykio su tikėjimu apmąstymą.
Šiame kūrinyje Berrymannas pateikia savo „paskyrimus“ Viešpačiui – tai maldos, pasimeldimo arba kreipimosi formos, kurios liudija jo dvasingumą ir troškimą suprasti Dievo valią. „Vienuolika paskyrimų“ yra dvasinis pasakojimas, kuriame Dievas atlieka ne tik teologinę, bet ir asmeninę funkciją: jis tampa poetinio pasakojimo centru, į kurį poetai nuolatos kreipiasi, ieškodami atsakymų ir gyvenimo prasmės.
Pirmasis poemos bruožas, kurį verta paminėti, yra šios maldos ir kreipimosi į Dievą forma – jie nėra tik intellektualūs teiginiai, bet išreiškia gilią asmeninę kovą su tikėjimu, abejonių ir vilties susikirtimą. Kiekvienas paskyrimas ar malda liudija tam tikrą pokalbį su Dievu, kuris apima žmogaus dvasinį augimą, skausmą ir pasitikėjimą. Tai ne formalios liturginės maldos, bet vidinės žmogaus kovos su savo pačiu ir su savo vieta pasaulyje išraiškos.
Berrymannas naudoja savo poeziją kaip priemonę, kad išreikštų klausimus ir troškimus, kuriuos kelia žmogaus santykiai su Dievu. Per šias maldas jis stengiasi susivokti ir įsisavinti Dievo valią, tačiau, kaip ir daugelis Berrymanno kūrinių, ši knyga neužbaigia visų atsakymų. Tai nuolatinis ieškojimas, klausimas ir atvirumas Dievo paslaptims.
„Vienuolika paskyrimų Viešpačiui“ taip pat rodo Berrymanno požiūrį į žmogaus ribotumą prieš Dievo begalybę. Jo maldos yra ne tik prašymai, bet ir atidūs apmąstymai apie žmogaus silpnumą, kuris prieš Dievą ir Jo valią tampa akivaizdus. Berrymanno maldos yra įkvepiančios, tačiau kartu liudija ir asmeninį nusivylimą, kuris kyla iš žmogaus nesugebėjimo visiškai suvokti Dievo valios ar gyvenimo prasmės.
Poemos kontekste Berrymannas susiduria su Dievu, kuris nėra tik mąstymo objektas ar intelektualus klausimas. Jis yra asmuo, kuris kviečia žmogų į tikėjimo kelią ir dvasingumą. Poeto kelionė, per kurią jis bando rasti atsakymus, nėra vien teorinis procesas, bet tikra vidinė dvasinė kelionė, kurios tikslas – suprasti Dievo meilę ir Jo veikimą pasaulyje. Šioje poezijoje atskleidžiamas nuolatinis vidinis pokalbis su Dievu, kuris ne tik formuoja poetinį pasakojimą, bet ir žmogaus gyvenimo prasmės paiešką.
Berrymanno poezija, įskaitant „Vienuolika paskyrimų Viešpačiui“, yra gili ir sudėtinga, nes ji ne tik nagrinėja Dievo klausimus, bet ir atveria žmogaus vidinę kovą su savo pačių tikėjimu, nuodėmėmis ir troškimais. Tai poezija, kurioje maldos tampa ne tik prašymais, bet ir būdu atrasti Dievo meilę ir veikimą pasaulyje, nes, kaip ir visas Berrymanno kūrybinis darbas, „Vienuolika paskyrimų“ yra šiuolaikinio žmogaus dvasingumo ir tikėjimo iššūkio tyrinėjimas.