Vatikano bankas, oficialiai žinomas kaip Religinių reikalų institutas (lot. Istituto per le Opere di Religione, IOR), yra unikali finansų institucija, kuri veikia Vatikano miesto-valstybės ribose. Jis buvo įkurtas 1942 metais popiežiaus Pijaus XII, siekiant valdyti Bažnyčios turtą ir užtikrinti, kad finansai būtų naudojami religiniams ir labdaros tikslams. Skirtingai nei pasaulietiniai bankai, Vatikano bankas nėra įprastas komercinis ar investicinis bankas – jis aptarnauja ribotą klientų ratą ir orientuojasi į religinę veiklą.
Religinių reikalų institutas buvo sukurtas tam, kad užtikrintų katalikų Bažnyčios turtinių ir finansinių poreikių valdymą. Bankas tvarko įvairių religinių organizacijų, vienuolynų, misijų, katalikiškų labdaros organizacijų ir Vatikano įstaigų finansus. Jo pagrindinis tikslas yra saugiai valdyti lėšas, kurias Bažnyčia naudoja dvasinei ir labdaros veiklai finansuoti.
Bankas siūlo tokias paslaugas kaip depozitai, pinigų pervedimai ir valiutos keitimas, tačiau jo veikla neapima paskolų ar kitų tradicinių bankininkystės paslaugų. Be to, jis atlieka tarpininko vaidmenį, palengvindamas finansines operacijas tarp Bažnyčios institucijų skirtingose pasaulio šalyse.
Vatikano bankas valdo reikšmingus finansinius išteklius, kurie apima lėšas, gautas iš aukų, palikimų ir kitų šaltinių, skirtų Bažnyčios veiklai. Jo veikla dažnai susijusi su investicijų valdymu, siekiant užtikrinti ilgalaikį Bažnyčios finansinį stabilumą. 2020 m. Religinių reikalų institutas paskelbė, kad valdo apie 5 milijardus eurų vertės klientų turtą, daugiausia laikomą depozituose arba investuojamą į vertybinius popierius.
Institutas patyrė daugybę iššūkių, susijusių su skaidrumo ir atskaitomybės trūkumu. XX a. antroje pusėje Vatikano bankas įsivėlė į kelis finansinius skandalus, įskaitant ryšius su Italijos finansininkais ir nusikalstamomis organizacijomis. Vienas žinomiausių atvejų – Banco Ambrosiano skandalas 1982 m., kai įtariama, kad Vatikano bankas buvo susijęs su lėšų pasisavinimu ir pinigų plovimu.
Atsakydama į šiuos įvykius, Vatikano vadovybė pradėjo reikšmingas reformas. Popiežius Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus inicijavo priemones, skirtas banko veiklai pertvarkyti ir užtikrinti didesnį skaidrumą. 2010 m. Vatikane įkurta Finansų informacijos tarnyba (AIF), kuri stebi banko operacijas ir užtikrina, kad jos atitiktų tarptautinius kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu standartus.
Vatikano bankas atlieka svarbų vaidmenį, palaikydamas katalikų Bažnyčios dvasinę ir labdaros misiją. Per jį perduodamos lėšos remia švietimą, sveikatos priežiūrą, misijas ir kitus projektus, kurie padeda skurstantiems ir reikalingiems. Nors banko veikla ne kartą sulaukė kritikos dėl skaidrumo stokos, jo reforma ir nauji valdymo standartai rodo Bažnyčios pastangas atkurti pasitikėjimą ir užtikrinti, kad finansai būtų naudojami sąžiningai ir pagal paskirtį.
Šiuolaikiniame kontekste Vatikano bankas yra ne tik finansinė institucija, bet ir dvasinio bei moralinio atsakomybės simbolis. Jo veikla primena apie poreikį suderinti materialius išteklius su religiniais idealais ir siekti, kad finansai tarnautų dvasiniams tikslams, o ne taptų jų pakaitalu.
