Kristaus laikais, ypač Romos imperijoje, vaikų išnaudojimas buvo liūdna tikrovė. Romėnų teisė nelaikė vaikų lygiaverčiais asmenimis. Vergai, tarp jų ir vaikai, buvo laikomi šeimininkų nuosavybe. Senovės šaltiniai liudija, kad seksualinis vaikų išnaudojimas vyko tiek privačiai, tiek viešose vietose. Graikijoje žinomas reiškinys pederastija – santykiai tarp suaugusių vyrų ir berniukų, kurie, nors kai kuriose vietovėse buvo reglamentuoti, faktiškai atvėrė kelią išnaudojimui.
Romos miestuose egzistavo viešnamiai (lupanaria), kai kurie jų išnaudojo ir nepilnamečius. Pavyzdžiui, Pompejos mieste archeologai rado freskų, vaizduojančių jaunas mergaites viešnamiuose. Nors egzistavo įstatymai prieš tam tikrą prievartą, vergų vaikai tokių teisių neturėjo.
Ankstyvoji Bažnyčia: pirmieji balsai prieš išnaudojimą
Naujojo Testamento laikotarpiu apaštalai ir pirmieji krikščionys pradėjo skelbti naują požiūrį į žmogų. Kristus mokė: „Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas mane priima“ (Mato 18,5). Vaikas buvo laikomas ne objektu, o Dievo kūriniu, vertingu kaip ir suaugęs.
Ankstyvieji Bažnyčios Tėvai, kaip šv. Augustinas ar šv. Jonas Auksaburnis, smerkdavo seksualinius nusikaltimus, įskaitant ir prieš vaikus. Tačiau privačios vergijos sąlygomis Bažnyčia dar neturėjo pakankamai galios uždrausti ar efektyviai kovoti su tokiu reiškiniu visose visuomenės srityse.
Viduramžiai: nuo kanonų teisės iki socialinių normų
Viduramžiais Bažnyčia ėmė vis aktyviau reguliuoti šeimos ir lytinius santykius. Kanonų teisė aiškiai draudė kraujomaišą, prievartą ir seksualinius nusikaltimus prieš vaikus. Teoriškai vaikų apsauga buvo laikoma pareiga.
Tačiau praktikoje realybė buvo sudėtingesnė. Feodaliniuose dvaruose ar miestų pakraščiuose pasitaikydavo vaikų išnaudojimo tiek privačiai, tiek viešnamiuose. Ypač uostų miestuose, kaip Genuja ar Marselis, klestėjo prostitucija, kurioje dalyvavo ir nepilnamečiai.
Bažnyčia oficialiai nepritarė vaikų išnaudojimui. XIII a. popiežius Inocentas III ir kiti pontifikai ragino kovoti su prievarta prieš vaikus ir netgi skatino steigti prieglaudas našlaičiams ar pabėgusiems vaikams. Tačiau vietos dvasininkija ir pasaulietinė valdžia dažnai buvo bejėgės arba abejingos.
Ar Bažnyčia toleravo išnaudojimą?
Doktrininiu lygmeniu – ne. Bažnyčios mokymas visuomet skelbė vaiko orumo neliečiamumą. Tačiau atskirais atvejais, ypač turint galvoje žemą viduramžių teisėsaugos lygį, dvasininkai galėjo nusikalsti arba dangstyti nusikaltimus. Yra žinoma atvejų, kai Bažnyčios nariai patys įsiveldavo į skandalus, bet šie atvejai buvo smerkiami sinoduose ar popiežių raštuose.
Vaikų išnaudojimas egzistavo tiek senovės visuomenėse, tiek viduramžiais, dažnai pasireikšdamas tiek privačiai, tiek viešnamiuose. Bažnyčia, nors ir skelbė žmogaus orumo neliečiamybę, ne visada sugebėjo užkirsti kelią tokioms neteisybėms. Vis dėlto jos mokymas tapo pagrindu vėlesniam vaikų teisių pripažinimui ir apsaugai.
Viduramžiais šventieji ir vienuolijos neretai gynė vaikus nuo išnaudojimo. Šventasis Vincentas Ferreris XIV a. pamoksluose griežtai smerkė bet kokį vaikų skriaudimą, o šv. Tomas Akvinietis teigė, kad prievarta prieš vaikus yra „prigimčiai priešingas nusikaltimas, reikalaujantis griežčiausios bausmės“.
Šventasis Jonas Bosko, nors jau gyvenęs XIX a., nuolat primindavo, kad vaikų išnaudojimas nėra naujas reiškinys, o gilias istorines šaknis turinti nuodėmė. Jis steigė prieglaudas vaikams, kurie dažnai buvo pabėgę nuo prievartautojų ar prekybininkų žmonėmis.
Vaikų prekyba senovėje ir viduramžiais
Vaikų prekyba buvo pelningas, bet nežmoniškas verslas. Dar Romos imperijos laikais vaikai buvo gaudomi karo žygiuose, parduodami skolų vergijai ar net išperkami iš skurdžiai gyvenančių šeimų. Išnaudojimo tikslai buvo įvairūs:
– Vergovė – dirbti namų ūkyje, žemės ūkyje ar kasyklose.
– Seksualinis išnaudojimas – tiek privačiai, tiek viešnamiuose.
– Karinis naudojimas – berniukai buvo parduodami kaip būsimi kariai ar sargai.
Kristaus laikais vergvaldžiai ir prekybininkai pirkdavo vaikus turguose. Žydų karo metu Romos legionai tūkstančius žydų vaikų pardavė į vergiją (Flavijus Juozapas, Žydų karas).
Viduramžiais:
– Karai ir reidai – vikingai, maurai, mongolai grobdavo vaikus ir parduodavo Bizantijos, arabų ar Vakarų Europos turguose.
– Skurdas – tėvai kartais patys atiduodavo vaikus į tarnybą ar net parduodavo, kad išgyventų.
– Pirkliai – kai kurie miestai, tokie kaip Venecija ar Genuja, tapo prekybos žmonėmis centrais.
Viešnamiai ir slapta prostitucija
Dideliuose miestuose – Paryžiuje, Londone, Florencijoje – egzistavo viešnamiai, kai kurie neteisėtai priimdavo nepilnamečius. Ypač rizikos zonoje buvo našlaičiai ir bastūnai vaikai.
Bažnyčia formaliai draudė nepilnamečių prostituciją. Pavyzdžiui, Laterano IV susirinkimas (1215 m.) pasmerkė bet kokį „jaunimo kūno pardavinėjimą“, o vienuolijos steigė prieglaudas nukentėjusiems. Tačiau viešosios valdžios kontrolė buvo silpna, korupcija – dažna, todėl draudimai veikė netolygiai.
Bažnyčios atsakas
Popiežiai raštuose ir bulėse pasmerkė žmonių prekybą. Popiežius Mikalojus V (1452 m.) uždraudė krikščionių prekybą vergais, įskaitant vaikus. Benediktas XIV (XVIII a.) griežtai pasisakė prieš bet kokią vaikų vergystę ar prostituciją.
Tačiau vietos lygmeniu Bažnyčios įtaka priklausė nuo politinių aplinkybių. Kai kuriose šalyse Bažnyčia aktyviai gynė vaikus (pvz., Ispanijoje veikė Casa de Recogidas – prieglaudos išnaudotoms mergaitėms), kitur – ypač kur buvo stiprios pasaulietinės feodalų valdžios – jos pastangos buvo ribotos.
Vaikų išnaudojimas senovės ir viduramžių visuomenėse buvo sudėtingas reiškinys, kurį lėmė socialinės, ekonominės ir politinės aplinkybės. Bažnyčios mokymas nuosekliai gynė vaikų orumą ir priešinosi prekybai žmonėmis, tačiau ne visada turėjo pakankamai galių sustabdyti piktnaudžiavimą.
Konkrečios vaikų išnaudojimo istorijos
Romos imperija
Romėnų poetas Juvenalis savo satyrose rašė apie berniukus ir mergaites, kurie buvo parduodami į viešnamius, ypač neturtingose šeimose ar po karų. Istorikas Svetonijus mini imperatoriaus Nerono speculius puerorum – „berniukų veidrodėlius“: berniukus su ilgais plaukais, laikomus rūmuose seksualinei pramogai.
Bizantija
VII a. Konstantinopolyje buvo užfiksuoti atvejai, kai berniukai ir mergaitės iš provincijų buvo grobiami ir parduodami į vadinamuosius pornoboskiai – viešnamius. Imperatorius Justinianas I mėgino uždrausti nepilnamečių prostituciją, bet prekyba klestėjo pogrindyje.
Viduramžių Europa
XII a. Londone veikė viešnamiai, kuriuose, kaip rašo metraštininkas Williamas iš Malmesbury, buvo laikomi ir vaikai. Tokius namus dažnai dengdavo korumpuoti pareigūnai ar net bajorai.
Islamo pasaulis
Abbasidų kalifate (IX–X a.) egzistavo prekyba jaunais vergais, ypač berniukais, kurie buvo išnaudojami gilmānų sistemoje – kaip tarnai, eunuchai ar seksualiniai objektai. Kalifų dvaruose kai kurie berniukai buvo perkami iš Vidurinės Azijos ar Kaukazo.
Vergų prekyba Ispanijoje ir Italijoje
Venecijos pirkliai XIII a. dokumentuose mini „baltojo aukso“ rinką – jaunas slavų ir kaukaziečių kilmės mergaites, parduodamas kaip vergės turtingiems klientams arabų kraštuose ir net Europoje.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Nors šaltinių mažiau, žinoma, kad Tartarų reidai iki XV a. dažnai baigdavosi vaikų grobimu iš pasienio žemių, po to jie buvo parduodami Krymo ir Osmanų turguose.
Kas padėjo mažinti vaikų išnaudojimą?
- Bažnyčios mokymas
Nuo pat pradžių Bažnyčia mokė, kad žmogus, įskaitant vaiką, nėra nuosavybė. Šventraščio žodžiai „Kas gundo vieną iš šitų mažutėlių, tam geriau būtų, jei jam ant kaklo būtų užkabintas girnų akmuo“ (Mato 18,6) tapo moraliniu pagrindu prieš išnaudojimą. - Teisiniai žingsniai
– Justinianas I (VI a.) įvedė įstatymus, draudžiančius pardavinėti vaikus viešnamiuose.
– Laterano IV susirinkimas (1215 m.) uždraudė vaikų prostituciją ir nurodė steigti prieglaudas.
– Anglijos įstatymai (XIV a.) pradėjo riboti vaikų pardavimą į tarnybą prieš jų valią.
– Popiežius Pijus II (1462 m.) pasmerkė žmonių prekybą kaip „didžiausią nuodėmę“. - Vienuolijų ir šventųjų veikla
Vienuoliai, kaip šv. Jonas Bosko, šv. Vincentas Paulietis, steigė prieglaudas, profesines mokyklas ir gynė našlaičius. Tokios iniciatyvos mažino socialinę atskirtį, kuri buvo viena pagrindinių išnaudojimo priežasčių. - Valstybių centralizacija ir teisėsauga
Viduramžių pabaigoje augant miestams ir valstybėms, pradėjo kurtis pirmieji policijos organai, kurie ėmė prižiūrėti viešnamius ir kontroliuoti prekybą žmonėmis. - Apšvietos epocha
XVIII a. filosofai ir teologai pradėjo kalbėti apie vaikų teises. Pamažu plito įsitikinimas, kad vaikas turi būti saugomas valstybės, o ne laikomas šeimos nuosavybe.