Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, ypač V–XII a., šeimos kartais paaukodavo savo vaikus vienuolynams kaip oblatos – gyvą auką Dievui, tikėdamos, kad tai užtikrins dvasinį išganymą.
Terminas oblatos kilęs iš lotynų kalbos oblatus („paaukotas“), nuo veiksmažodžio offerre („aukoti“). Lietuvių kalboje vartojamas kaip oblatos, reiškiantis vaiką, atiduotą vienuolynui dvasiniam gyvenimui. Anglų kalboje – oblate, vokiečių – Oblate, prancūzų – oblat. Ši praktika buvo paplitusi ankstyvojoje krikščionybėje Europoje, ypač Frankų imperijoje, Airijoje ir Anglijoje, kur šeimos, dažnai kilmingos, atiduodavo vaikus (paprastai 5–10 metų) vienuolynams, laikydamos tai šventa pareiga ar būdu pelnyti Dievo malonę. Oblatos dažnai buvo įpareigoti likti vienuoliais visą gyvenimą. Lietuvių kalboje vartojamas terminas „oblatos“ dažniausiai reiškia visus paaukotus vaikus, nepriklausomai nuo lyties, tačiau taisyklingi linksniavimo variantai išskiria: „oblatas“ (vyriška vienaskaita), „oblata“ (moteriška vienaskaita), „oblatai“ (vyriška ar mišri daugiskaita) ir „oblatos“ (tik moterų daugiskaita).
Oblatos gyveno pagal griežtą vienuolyno tvarką, pritaikytą jų amžiui. Jie mokėsi skaityti, rašyti, studijuoti šventraščius, giedoti psalmes ir atlikti lengvus darbus, pvz., padėti perrašinėti rankraščius ar prižiūrėti sodą. Jų diena buvo padalinta tarp maldų (Valandų liturgija), mokslų ir darbo, kaip nurodyta šv. Benedikto reguloje. Svarbios progos buvo vienuolyno šventės, tokios kaip Velykos ar šventojo globėjo diena, kai vaikai dalyvaudavo procesijose ar giedojime. Nors oblatos gyvenimas buvo skirtas Dievui, kai kurie vaikai, suaugę, tapdavo įtakingais vienuoliais ar abatėmis, o kiti jautėsi įkalinti, neturėdami pasirinkimo.
Viena garsi istorija siejama su šv. Benediktu Nursiečiu, kuris, anot legendos, vaikystėje buvo atiduotas kaip oblatos Subiaco vienuolynui Italijoje, kur jo dvasinis kelias tapo krikščioniškojo vienuolystės pagrindu. Kita istorija pasakoja apie šv. Bedą Garbingąjį, kuris VII a. kaip oblatos pateko į Wearmouth-Jarrow vienuolyną Anglijoje ir tapo vienu žymiausių viduramžių mokslininkų, parašiusių Anglijos bažnyčios istoriją. Tačiau ne visos istorijos buvo laimingos: XII a. kronikos mini kilmingą mergaitę, atiduotą Fontevraud vienuolynui, kuri laiškuose skundėsi, kad jaučiasi „palaidota gyva“, nes neturėjo balso rinktis.
Žymiausi pavyzdžiai
- Wearmouth-Jarrow vienuolynas (Anglija, VII a.): Čia augo šv. Beda, kurio darbai formavo krikščioniškąją mokslinę tradiciją.
- Subiaco vienuolynas (Italija, VI a.): Šv. Benedikto vaikystės vieta, tapusi benediktinų ordino lopšiu.
- Clonmacnoise vienuolynas (Airija, VI a.): Garsėjo kaip oblatos švietimo centras, traukęs kilmingų šeimų vaikus.
- Fulda vienuolynas (Vokietija, VIII a.): Frankų imperijos švietimo židinys, kur oblatos mokėsi ir kūrė rankraščius.
Paminėjimai..
- Šv. Benedikto regula (VI a.): „Vaikai, paaukoti vienuolynui, yra Dievo dovana, kurią reikia ugdyti šventume.“
- Šv. Beda Garbingasis: „Vienuolyne radau ne kalėjimą, o kelią į Dievo tiesą.“ (Ecclesiastical History.)
- Šv. Augustinas: „Auka Dievui yra širdies, o ne kūno dovana.“ (De Civitate Dei.)
- Anoniminis oblatos laiškas (XII a.): „Mano kūnas vienuolyne, bet širdis ilgisi laisvės.“ (Iš Fontevraud kronikų.)
Šv. Benedikto regula leido oblatos tėvams rituališkai „paaukoti“ vaiką per mišias, padedant jų rankas ant altoriaus kartu su duona ir vynu.
Oblatos praktika rodo ankstyvosios krikščionybės tikėjimo gilumą ir sudėtingumą: vieniems tai buvo kelias į šventumą, kitiems – prarasta vaikystė. Nuo šv. Bedos mokslinių darbų iki skundų dėl priverstinio gyvenimo, oblatos istorijos kelia klausimą, kur yra riba tarp aukos ir laisvės. Kaip sakė šv. Paulius (Rom 12, 1), „Paaukokite save kaip gyvą, šventą auką, priimtiną Dievui,“ tačiau oblatos primena, kad tikroji auka reikalauja ir širdies, ir pasirinkimo.