Krikščionybėje užtarimas yra giluminis būdas gyventi meile. Kai vienas žmogus meldžiasi už kitą, kai kažkas stovi tarp skausmo ir Dievo, tarp klystančio ir Gailestingojo – tai vadinama užtarimu. Tai ne skundas, ne maldavimas sau, o stovėjimas už kitą. Tarsi kunigas, stovintis prie altoriaus ne savo vardu.
Kristaus užtarimas
Užtarimo šaltinis – pats Kristus. Jis ne tik atnešė žmonijai atpirkimą, bet ir nuolat užtaria mus prie Tėvo (plg. Rom 8,34; Žyd 7,25). Eucharistijoje Bažnyčia dalyvauja Jo užtarimo misijoje – kiekviena šv. Mišių malda nėra tik liturginė forma, bet gyvas kreipimasis į Tėvą, dažnai su konkrečiais prašymais už gyvuosius ir mirusius. Užtarimas tampa Bažnyčios kvėpavimu – per Kristų, su Kristumi ir Kristuje.
Šventųjų ir Mergelės Marijos užtarimas
Bažnyčia gyvena ne viena. Ji gyvena vienybėje su šventaisiais, kurie jau regėdami Dievą veide į veidą, užtaria mus ir lydi mūsų kelionę. Šv. Marija – kaip Motina – užtaria ypatingu būdu: ne kaip tolimas pavyzdys, bet kaip artima užtarėja, kuri, kaip Kanaos vestuvėse, pastebi stoką anksčiau nei mes patys.
Katekizmas (KBK 969) rašo, kad Marijos motiniškas vaidmuo nesiliauja po jos paėmimo į dangų, ir kad ji toliau rūpinasi mūsų išganymu. Tai – motiniška užtarimo tarnystė, kylanti iš jos glaudaus ryšio su Kristumi ir mumis.
Angelų užtarimas
Bažnyčia moko, kad kiekvienas žmogus nuo gimimo lydimas angelo sargo. Angelai nėra vien apsauga – jie ir užtarėjai. Jie mato Dievą, pažįsta mus ir meldžiasi mūsų vardu. Jie tylūs, bet ištikimi. Šv. Bazilijus Didysis sakė: „Kiekvienas tikintysis turi šalia savęs angelą – globėją ir ganytoją, vedantį į gyvenimą.“
Angelų užtarimas nėra tik vaikiškas paveikslėlis – tai tikėjimo, kad dvasinis pasaulis veikia konkrečiai ir švelniai, išraiška.
Užtarimo malda – kasdienybės siela
Užtarimas vyksta ne tik danguje. Jis įrašytas į Bažnyčios gyvenimą. Kiekvieną kartą, kai meldžiamasi už kitą – net trumpai, tyliai – vyksta užtarimas. Kai šventasis kunigas Aurelijus Augustinas sako: „Niekada nesakyk, kad meldiesi, jei neprisimeni kitų“, jis kalba apie pačią maldos esmę.
Liturgijoje, ligonių sakramente, rožiniuje, tylioje vakaro maldoje – visur, kur žmogus atsiduria prieš Dievą su kitų vardais širdyje, ten vyksta užtarimas. Ir tai daro ne tik dvasininkai, bet ir tėvai už vaikus, draugai už draugus, vienuoliai už pasaulį. Tai Bažnyčios neregimas tinklas, laikantis ją stovinčią.
Mirusiųjų ir vienuolių užtarimas
Krikščionybėje mirusieji nėra pamiršti. Jie įtraukiami į maldą. Užtarimas už mirusiuosius išreiškia tikėjimą, kad meilė stipresnė už mirtį, ir kad Dievo Gailestingumas siekia už laiko ribų.
Vienuoliai, pasitraukę nuo pasaulio šurmulio, gyvena nuolatinėje maldoje. Jie neužsiima socialine veikla, bet jų užtarimas – dvasinė pagalba, kurios vaisiai dažnai nežinomi, bet realūs.
Užtarimas – tai buvimas tarp. Tarp Dievo ir žmogaus. Tarp skausmo ir vilties. Tarp nuodėmės ir malonės. Tai tylusis meilės veiksmas, kuris keičia pasaulį iš vidaus.