Kai 1520–1530 metais Martynas Liuteris maišė ne tik bažnytinę doktriną, bet ir Europos kraujo spaudimą, reikėjo ne tik tekstų, bet ir garsų. Vienas iš šių garsų tapo „Ein feste Burg ist unser Gott“ – giesmė, kuri šiandien vadinama protestantišku himnu arba Reformacijos Marsejezės versija. Ji sukurta apie 1527–1529 m., kai Liuteris dar jautė tiesioginį pavojų savo gyvybei, o visas jo tikėjimo judėjimas kabėjo ant trapios vilties gijos.
Giesmės pavadinimas lietuviškai dažnai verčiamas kaip „Tvirčiausia apsaugos pilis yra mūsų Dievas“. Tačiau vokiečių žodis feste čia ne tiek apie fizinę tvirtovę, kiek apie neišjudinamą dvasinį prieglobstį. Liuteris rašo ne apie mūrus, o apie vidinę tvirtovę – Dievą, kuris nepasiduoda nei popiežiaus bulėms, nei imperatoriaus įsakams, nei šėtono manipuliacijoms.
Tekste gausu karinės simbolikos: kalbama apie priešą, ginkluotę, kovą, bet tai nėra kvietimas į fizinį smurtą. Tai buvo dvasinė mobilizacija. Giesmė gimė tuo metu, kai Marburgo kolokviume protestantai stengėsi rasti bendrą frontą, o katalikų pasaulis ruošėsi kontratakoms. Liuterio „pilis“ buvo ne Hohencolernų gynybinė struktūra, o Psalmės 46–osios interpretacija.
„Ein feste Burg ist unser Gott, ein gute Wehr und Waffen“
(Tvirčiausia apsaugos pilis mūsų Dievas, gera gynyba ir ginklas)
Šie žodžiai tuo metu skambėjo ne tik iš sakyklų. Reformacijos šalininkai juos dainuodavo procesijose, kariuomenės stovyklose, net mirties pataluose. Ji tapo garso šarvais, saugančiais nuo baimės ir netikrumo.
Įdomu tai, kad giesmė tapo universali – ji peržengė Liuterio Vokietiją. Johannas Sebastianas Bachas vėliau ją transformavo į polifoninį kūrinį, o Feliksas Mendelsonas panaudojo ją savo simfonijoje Nr. 5 („Reformacijos simfonija“). Nuo XVIII a. iki XX a. ji tapo garsiniu kodu, kuris reiškė pasipriešinimą – ne tik katalikams, bet ir bet kokiai prievartai.
Antrojo pasaulinio karo metu naciai net bandė ją pasisavinti kaip vokiško heroizmo simbolį, bet tai buvo iškreiptas vartojimas – Liuterio intencija buvo ne tautiškumas, o tikėjimo pastovumas, kai aplink viskas griūna.
Iki šiol, kai protestantų bažnyčiose Vokietijoje ar Skandinavijoje suskamba Ein feste Burg, skamba ne šiaip senovinė melodija – skamba giesmė, kuri kadaise laikė krikščionis ant dvasinio fronto krašto. Ne šarvai, ne mūras, ne kalavijas – bet tikėjimas kaip nepajudinama pilis.
Lietuviškas vertimas
Tvirtovė mūsų – Viešpats Dievas,
Gynėjas tvirtas ir ginklas.
Jis vaduoja mus iš visų bėdų,
Kurių dabar esame pilni.
Senasis priešas piktas,
Su rimtumu jis kyla,
Didžiulė jėga, klastingi kerai –
Jo ginklai žiaurūs, baisūs,
Žemėj jam lygių nėra.
Mūsų jėgomis nieko nelaimėsim,
Greit žūsim, jei kovosim vieni.
Bet už mus kaunasi Tas, kuris teisus,
Dievo išrinktas Karžygys.
Klausi, kas jis toks?
Jėzus Kristus jis vadinas,
Viešpats Cebaotas,
Nėra kito Dievo,
Laukas jam priklauso.
Ir jei pasaulis pilnas velnių būtų,
Norėtų mus praryti visus,
Mes nebūsime taip išsigandę,
Mums vis tiek pavyks laimėti.
Šio pasaulio kunigaikštis,
Kad ir kaip rūstus jis stovi,
Nieko mums nepadarys;
Nes jis jau pasmerktas:
Žodis vienas jį parbloškia.
Tegul Žodis stovi tvirtai,
Ir jokio atlygio jiems nėra.
Jis su mumis, su savo Dvasia,
Ir dovanomis mus lydi.
Tegul atima kūną,
Turtą, garbę, vaiką, žmoną:
Tegul paima viską,
Jie nieko nelaimės,
Karalystė mūsų lieka.
Vokiškas originalas
Ein feste Burg ist unser Gott,
Ein gute Wehr und Waffen.
Er hilft uns frei aus aller Not,
Die uns jetzt hat betroffen.
Der alt böse Feind,
Mit Ernst er’s jetzt meint,
Groß Macht und viel List
Sein grausam Rüstung ist,
Auf Erd ist nicht seinsgleichen.
Mit unsrer Macht ist nichts getan,
Wir sind gar bald verloren.
Es streit’ für uns der rechte Mann,
Den Gott selbst hat erkoren.
Fragst du, wer der ist?
Er heißt Jesus Christ,
Der Herr Zebaoth,
Und ist kein andrer Gott,
Das Feld muss er behalten.
Und wenn die Welt voll Teufel wär
Und wollt’ uns gar verschlingen,
So fürchten wir uns nicht so sehr,
Es soll uns doch gelingen.
Der Fürst dieser Welt,
Wie sau’r er sich stellt,
Tut er uns doch nicht;
Das macht, er ist gericht’:
Ein Wörtlein kann ihn fällen.
Das Wort sie sollen lassen stahn
Und kein Dank dazu haben.
Er ist bei uns wohl auf dem Plan
Mit seinem Geist und Gaben.
Nehmen sie den Leib,
Gut, Ehr, Kind und Weib:
Lass fahren dahin,
Sie haben’s kein’ Gewinn,
Das Reich muss uns doch bleiben.