Vladimiras Solovjovas (1853–1900) buvo žymus rusų filosofas, teologas ir publicistas, kurio darbai turėjo didelę įtaką tiek Rusijos intelektualinei, tiek dvasinei tradicijai. Jo kūryba buvo glaudžiai susijusi su religija, moralės klausimais ir žmogaus egzistencijos prasmės paieškomis. Vienas įsimintiniausių jo veikalų yra „Trumpas pasakojimas apie antikristą“ (Kratkoye predstavljeniye ob antikhriste), parašytas 1900 m., kuriame Solovjovas pateikia savo apmąstymus apie antikristą ir pabaigos laikus.
Šiame pasakojime Solovjovas naudoja antikristo figūrą, kad apmąstytų žmogaus pasirinkimus tarp gėrio ir blogio, tikėjimo ir netikėjimo, Dievo ir žmogaus. Antikristas Solovjovo kūrinyje nėra tik tradicinis blogio įsikūnijimas, bet ir giliai simbolinė figūra, kuri pasireiškia kaip žmogaus egoizmo ir moralinio nuosmukio kulminacija. Pasakojimas atskleidžia, kaip šis personažas tampa patrauklus daugelio žmonių, kurie siekia pasaulinės valdžios ir visiško materializmo, nes antikristas žada užtikrinti gerovę ir harmoniją pasaulyje, tačiau tik už žmogaus dvasinės ir moralinės prigimties kainą.
Solovjovas savo pasakojime apie antikristą įtikinamai parodo, kad, nors šis personažas pasižymi išskirtiniu intelektu ir sugebėjimais įtikinti, jis iš tikrųjų yra moralinis ir dvasinis katastrofa. Jis tampa šaltu ir manipuliuojančiu valdovu, kuris sugeba įtikinti žmones, kad tik jis gali išgelbėti pasaulį nuo chaosų ir nusivylimų, tačiau tai pasiekiama tik per visišką atskyrimą nuo Dievo ir tikrosios moralės. Pasakojimas apie antikristą, pasak Solovjovo, taip pat parodo, kaip lengvai žmogus gali būti apgautas, jeigu pasitiki tik materialiais, laikinais pažadais, o ne aukštesniais dvasiniais principais.
Šis pasakojimas išreiškia Solovjovo idėją apie paskutinę kovą tarp gėrio ir blogio, kuri vyksta ne tik pasauliniu mastu, bet ir kiekvieno žmogaus viduje. Antikristas, būdamas pasaulinės „taikos ir gerovės“ nešėjas, siūlo žmonėms lengvą ir patrauklią išeitį, tačiau kaina už tokią harmoniją yra tikras dvasingumo praradimas ir žmogaus sąmonės degradacija. Taigi, Solovjovo požiūris į antikristą nėra tik kaip į simbolį blogio, bet ir kaip į įspėjimą apie žmonių polinkį į apgaulę, kai jie pamiršta dvasinius ir moralinius tikslus dėl trumpalaikių materialinių naudų.
Solovjovo kūrinys taip pat yra gili kritika šiuolaikinei visuomenei, kuri vis labiau linksta į pasaulietinį gyvenimą ir materializmą, pamiršdama tikruosius dvasinius tikslus. Pasakojime apie antikristą galima matyti atspindį to, kaip, pasak Solovjovo, pasaulis gali pasukti link totalitarizmo ir moralinio nuosmukio, jeigu žmonės pasiduos žadamiems „gerovės“ ir „tvarkos“ pažadams be gilesnės dvasinės atsakomybės.
„Trumpas pasakojimas apie antikristą“ yra ne tik apmąstymai apie paskutinį laiką, bet ir gilesnė įžvalga apie žmogaus prigimtį, pasirinkimų laisvę ir jų pasekmes. Tai pasakojimas apie pasirinkimo svarbą tarp tikro tikėjimo ir egoistinių siekių, tarp Dievo ir pasaulio gundymų. Solovjovas įspėja apie pavojus, kurie kyla, kai žmogus atsisako moralinių principų ir pasiduoda žadamiems lengviems sprendimams, kuriuos siūlo antikristas, nes galiausiai šie sprendimai veda į dvasingumo ir tikrosios žmogaus laimės praradimą.
Solovjovas savo pasakojimu apie antikristą ne tik gilinosi į religines ir moralines problemas, bet ir išreiškė gilų susirūpinimą dėl ateities, įspėdamas apie pavojų, kuris slypi, kai žmonės pamiršta tikras vertybes dėl trumpalaikių ir materialių tikslų. Jis pateikia šį pasakojimą kaip įspėjimą šiuolaikinei visuomenei, kad ši neužmirštų savo dvasinio kelio ir moralinių principų, kurie yra pagrindas tikram išganymui ir žmonijos išlikimui.