Traukinio dilema – tai klasikinis moralės galvosūkis, suformuluotas 1967 m. filosofės Philippos Foot. Situacija paprasta, bet kelianti gilius klausimus: traukinys važiuoja bėgiais ir netrukus pervažiuos penkis pririštus žmones. Prie svirties stovintis asmuo gali perjungti traukinį į kitą kelią, kur pririštas vienas žmogus. Ką daryti? Leisti žūti penkiems ar aktyviai nukreipti traukinį į vieną auką? Ši dilema ne tik provokuoja filosofines diskusijas apie moralę, bet ir kelia klausimus, kaip sprendimus vertina religinės tradicijos ir teologai.
Filosofijoje traukinio dilema dažnai naudojama lyginant dvi pagrindines etikos teorijas: utilitarizmą ir deontologinę etiką.
- Utilitarizmas, kurį propagavo tokie mąstytojai kaip Jeremy Benthamas ir Johnas Stuartas Millas, teigia, kad moralinis sprendimas priklauso nuo pasekmių. Pagal šią teoriją, teisingiausia būtų perjungti svirtį, nes išgelbėti penkis žmones yra „didesnė nauda“ nei aukoti vieną. Millas rašė: „Veiksmai yra teisingi tiek, kiek jie skatina laimę, ir neteisingi tiek, kiek jie sukelia nelaimę“ (Utilitarianism, 1863). Taikant šią logiką, penkių gyvybių išsaugojimas yra moraliai pranašesnis pasirinkimas.
- Deontologinė etika, kurios šalininkas buvo Immanuelis Kantas, pabrėžia taisykles ir pareigas, o ne pasekmes. Kantas teigė, kad moraliniai veiksmai turi būti pagrįsti universalia taisykle, kurią galima taikyti visiems. Jo garsusis kategorinis imperatyvas skelbia: „Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų būti visuotinio įstatymo principu“ (Grundlegung zur Metaphysik der Sitten, 1785). Deontologai gali teigti, kad aktyviai perjungti svirtį ir taip nužudyti vieną žmogų yra moraliai neteisinga, nes tai tiesioginis kišimasis į kito žmogaus gyvybę. Nieko nedaryti, nors ir leidžiant penkiems žūti, būtų laikoma mažesne atsakomybe nei sąmoningas žmogžudystės aktas.
Filosofai taip pat atkreipia dėmesį į emocinį aspektą: daugelis žmonių jaučia, kad nieko nedarymas (leisti žūti penkiems) yra lengviau nei aktyviai pasirinkti vieno mirtį, net jei utilitaristinė logika sako kitaip. Psichologiniai tyrimai, tokie kaip Joshua Greene’o darbai, rodo, kad mūsų moraliniai sprendimai dažnai priklauso nuo emocinių, o ne tik racionalinių veiksnių.
Religiniai ir teologiniai požiūriai
Religinės tradicijos siūlo savo interpretacijas, kaip spręsti traukinio dilemą, dažnai remdamosi šventaisiais tekstais, etikos principais ir žmogaus gyvybės šventumo samprata. Žemiau aptariami krikščionybės, judaizmo ir islamo požiūriai.
Krikščionybė: gyvybės šventumas ir meilės įsakymas
Krikščioniškoje teologijoje žmogaus gyvybė laikoma šventa, nes žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą (Pr 1, 27). Biblijoje nėra tiesioginio atsakymo į traukinio dilemą, tačiau Jėzaus mokymas apie meilę ir auką dažnai naudojamas kaip gairė. “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13) gali būti interpretuojamas kaip raginimas aukotis dėl didesnio gėrio, pavyzdžiui, išgelbėti penkis žmones net jei tai kainuotų vieno gyvybę.
Krikščionių teologai, tokie kaip Tomas Akvinietis, pabrėžia dvigubo efekto principą. Šis principas teigia, kad veiksmas, turintis ir neigiamų pasekmių (pvz., vieno žmogaus mirtį), gali būti moraliai pateisinamas, jei:
- Veiksmas pats savaime yra geras arba neutralus (perjungti svirtį nėra iš esmės blogai).
- Tikslas yra geras (išgelbėti daugiau gyvybių).
- Blogos pasekmės nėra tiesiogiai siekiamos (vieno žmogaus mirtis nėra tikslas, o neišvengiama pasekmė).
- Gėris nusveria blogį (penkių gyvybių išgelbėjimas yra svarbesnis už vienos praradimą).
Pavyzdžiui, katalikų teologas Johnas Finnis savo darbuose apie moralę teigia, kad sprendimai, susiję su gyvybe, turi būti pagrįsti pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Tačiau kartais tenka pasirinkti mažesnę blogybę, kai išvengti žalos visiškai neįmanoma. Vis dėlto kai kurie krikščionys, ypač pabrėžiantys absoliučią gyvybės šventumo doktriną, laikytų net ir tokį pasirinkimą morališkai abejotinu. doktriną, gali teigti, kad bet koks tiesioginis kišimasis, lemiantis mirtį, yra moraliai neteisingas.
Judaizmas: gyvybės išsaugojimas kaip aukščiausia pareiga
Judaizme žmogaus gyvybės išsaugojimas (pikuach nefesh) yra vienas svarbiausių principų, kuris dažnai nusveria net kitas religines taisykles. Talmude sakoma: „Tas, kuris išgelbsti vieną gyvybę, išgelbsti visą pasaulį“ (Sanhedrin 4:5). Taikant šį principą traukinio dilemai, dauguma rabinų greičiausiai pritartų utilitaristiniam sprendimui – perjungti svirtį, kad būtų išgelbėta daugiau gyvybių.
Tačiau judaizmo etikoje taip pat svarbus veiksmo ketinimas. Jei perjungdamas svirtį žmogus siekia išgelbėti gyvybes, o ne sąmoningai nužudyti, toks veiksmas gali būti pateisinamas. Rabinas Jonathanas Sacksas savo raštuose apie moralę pabrėžė, kad žydų tradicija skatina ieškoti sprendimų, kurie maksimaliai gerbia gyvybę, net sudėtingose situacijose. Vis dėlto kai kurie ortodoksų mokytojai gali teigti, kad tiesioginis kišimasis, lemiantis mirtį, kelia moralinių problemų, ypač jei nėra aiškaus Dievo nurodymo.
Islamas: teisingumas ir gailestingumas
Islamo mokyme žmogaus gyvybė yra šventa, kaip teigiama Korane: „Kas nužudo žmogų, ne už žmogžudystę ar žalą žemėje, tas tarsi nužudytų visus žmones, o kas išgelbsti vieną gyvybę, tas tarsi išgelbėtų visus žmones“ (Sura 5:32). Šis principas skatina maksimaliai saugoti gyvybes, todėl utilitaristinis sprendimas – išgelbėti penkis žmones – gali būti laikomas teisingu.
Islamo teologai, tokie kaip Al-Ghazali, pabrėžia, kad moraliniai sprendimai turi atspindėti Dievo gailestingumą ir teisingumą. Traukinio dilemoje sprendimas perjungti svirtį galėtų būti pateisinamas, jei ketinimas yra išgelbėti daugiau gyvybių, o ne sąmoningai pakenkti. Tačiau islamo teisėje (fiqh) taip pat svarstomas veiksmo tiesioginis poveikis: aktyvus kišimasis, lemiantis mirtį, gali būti laikomas problematišku, jei nėra aiškaus pateisinimo. Kai kurie šiuolaikiniai musulmonų etikos mokslininkai, pvz., Tariq Ramadan, teigia, kad tokiose situacijose būtina ieškoti „mažesnės žalos“ (maslaha), o tai dažnai reiškia didesnio gėrio siekimą.
Ar yra „teisingas“ atsakymas?
Teologai dažnai pabrėžia, kad traukinio dilema rodo žmogaus ribotumą priimant moralinius sprendimus. Krikščionių teologas C. S. Lewisas savo knygoje Mere Christianity rašė, kad moraliniai sprendimai dažnai yra sudėtingi, nes žmogus nėra tobulas ir neturi visos informacijos. Traukinio dilemoje teologai gali teigti, kad sprendimas priklauso nuo konteksto, ketinimų ir tikėjimo principais.
Daugelyje religijų pabrėžiama malda ir Dievo vadovavimo prašymas sudėtingose situacijose. Pavyzdžiui, krikščionys gali remtis Šventosios Dvasios vedimu, o musulmonai – istikhara malda, prašydami Alacho nurodymų. Judaizme sprendimai dažnai aptariami bendruomenėje, konsultuojantis su rabinais.
Išvada: dilema be galutinio atsakymo
Traukinio dilema išlieka viena iš labiausiai provokuojančių moralinių problemų, nes ji verčia mus susidurti su gyvybės verte, atsakomybe ir sprendimų pasekmėmis. Filosofai siūlo racionalius argumentus, utilitarizmas skatina skaičiuoti gyvybes, o deontologija – laikytis taisyklių. Religinės tradicijos, remdamosi šventaisiais tekstais ir teologiniais principais, pabrėžia gyvybės šventumą, ketinimų tyrumą ir pusiausvyrą tarp gėrio ir žalos.
Galutinio „teisingo“ atsakymo nėra, nes dilema rodo žmogaus moralės sudėtingumą. Kaip teigė rabinas Sacksas, „Moralė yra ne tik taisyklės, bet ir gebėjimas matyti kiekvieno žmogaus orumą.“ Traukinio dilema kviečia mus ne tik spręsti, bet ir mąstyti apie tai, kas daro mus žmonėmis – mūsų gebėjimą mylėti, aukotis ir ieškoti teisingumo net tada, kai pasirinkimai yra skausmingi.Traukinio dilema: filosofiniai, religiniai ir teologiniai požiūriai
Traukinio dilema – tai klasikinis moralės galvosūkis, suformuluotas 1967 m. filosofės Philipp’os Foot. Situacija paprasta, bet kelianti gilius klausimus: traukinys važiuoja bėgiais ir netrukus pervažiuos penkis pririštus žmones. Prie svirties stovintis asmuo gali perjungti traukinį į kitą kelią, kur pririštas vienas žmogus. Ką daryti? Leisti žūti penkiem ar aktyviai paaukoti vieną? Ši dilema ne tik provokuoja filosofines diskusijas apie moralę, bet ir kelia klausimus, kaip sprendimus vertina religinės tradicijos ir teologai.