Transcendentinis Dievas ilgą laiką buvo esminė daugelio religinių tradicijų ašis, kurioje sakralus pradas laikomas viršesniu už pasaulio tvarką. Senesniuose mituose ir teologinėse schemose buvo stengiamasi pabrėžti nekasdienišką, neaprėpiamą dievybės prigimtį. Žmonės suvokdavo aplinkoje glūdinčius įvairius reiškinius kaip paveiktus dieviškos energijos, kurią apibrėždavo pasakojimai apie kūrimą, pranašystes ar dvasinius vedlius. Tokia samprata vėliau transformavosi, bet daugelis religijų tebetvirtina, jog kūrėjas išlieka aukščiau už bet kokią racionalią analizę.
Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip O‘Dea, kalba apie reikšmingus pokyčius žmogaus mąstysenoje, kurie kyla, kai visuomenė ima labiau pasitikėti mokslu ir racionaliu protu. Nagrinėjant perėjimą nuo „mito prie logoso“, matoma tendencija, kad paaiškinimui apie pasaulio kilmę naudojami empiriniai duomenys, laboratorinės išvados, matematiniai modeliai. Tuo metu transcendentinis pradmuo lieka už apčiuopiamų eksperimentų ribų, todėl dalis žmonių laiko jį nepraktišku sprendžiant realias socialines problemas. Mokslo žinios imtos vertinti kaip pakankamos nusakyti, kodėl susidaro vienokios ar kitokios aplinkybės, pradedant klimato reiškiniais, baigiant žmonių elgsena.
Kai kurie religijotyrininkai nesutinka su nuomone, kad transcendentinio Dievo idėja yra pasenusi. Jie argumentuoja, jog mokslas gali paaiškinti medžiaginę tikrovę, bet negali išsamiai atsakyti į klausimus apie sąmonę, moralės kilmę ar absoliučią tiesą. Toks požiūris išlaiko erdvę nežinomybės, kurios negalima paprasčiausiai išsklaidyti tyrimais. Pavyzdžiui, krikščionybės teologai neretai pabrėžia, kad Dievas nėra konkuruojantis su mokslu, nes veikia kitame pažinimo lygmenyje. Filosofai, remdamiesi metafiziniais argumentais, taip pat kalba apie aukščiausią tikrovę kaip esybę, nepriklausančią nuo laiko ar erdvės.
Analizuojant istoriją, akivaizdu, kad tikintieji beveik visada rasdavo būdų derinti mokslinius duomenis su dvasiniais įsitikinimais. Viduramžių vienuolynuose veikė mokslo centrai, kuriuose mokslininkai stengėsi suvokti gamtos dėsnius netikėdami, jog tai paneigia tikėjimą. Naujausiais laikais atsirado diskusijų dėl evoliucijos, didžiojo sprogimo teorijos, kosmoso aprėpties. Visa tai sukelia įtampų, bet religinės bendruomenės dažnai pabrėžia, kad transcendencija rodo tikrovę, kurioje egzistuoja laisvė, grožis ir žmogiškoji atsakomybė, nelabai tinkama vien techninei analizei.
Skeptiškas žvilgsnis į anapus esantį Dievą gana ryškus sekuliariose valstybėse, kur būta tradicinių Bažnyčių įtakos smukimo. Ryšys su dieviškąja plotme tampa asmeniniu pasirinkimu, o ne kolektyvine būtinybe. Tai pakeičia religinės tapatybės formavimosi būdus, nes individas renkasi jam priimtiną kelią. Vieni pasitenkina humanistinėmis vertybėmis, kiti atnaujina senąsias apeigas arba ieško naujų dvasinių praktikų, kartais tolimų nuo klasikinio monoteizmo. Tačiau net priešiškoje aplinkoje išlieka nemažai tų, kurie teigia, kad mokslas neatima gyvenimo prasmės: jie mato Dievą ne tik kaip iliustraciją, bet kaip visatos principą, išliekantį viršempirinėje srityje.
Teologinė diskusija parodo, jog transcendentinis Dievas nėra išnykęs. Kai kam tai vien religinių tekstų palikimas, bet kitoms bendruomenėms jis stovi dvasinėje ašyje, nepavaldus laiko permainoms. Tai susiję su paslapties ir vidinio išgyvenimo dimensija. Nors mokslas praplečia racionalias ribas, daugelis vis tiek klausia, ar egzistuoja galutinės prasmės šaltinis, kuris netelpa vien į medžiagos modelius. Išliekantis pasitikėjimas transcendentine realybe atveria galimybę kaskart naujai sieti tikėjimo vaizdinius su besivystančiu intelektualiniu pasaulio pažinimu. Tokia dvasinės kelionės erdvė leidžia mąstyti, jog net keičiantis laikmečiui, aukščiausiojo prado vertė išlieka, nors gali skirtis matomas jo vaidmuo bendruomenėse ir individus vienijančiose istorijose.