Tradicinė katalikinė malda, vadinama „Requiem aeternam“ (Amžinas atilsis), kuri dažnai naudojama laidojimo apeigose ir mirties metinių maldose. Tekstas yra iš „Requiem“ mišių, kurios yra skiriamos už mirusius ir maldaujamos už jų amžinąją ramybę.
- RŪSČIĄ DIENĄ amžiai lemia * pagal pranašystę seną: * pelenai palaidos žemę.
- Kaip tada visi drebėsim, * kai prieš Viešpatį stovėsim, * atsakyti Jam turėsim!
- Nuaidės baisus trimitas * ir minias nesuskaitytas * šauks, kur sostas pastatytas.
- Ims mirtis, gamta drebėti * ir numirėliai kalbėti, * Teisiančiam atsakinėti.
- Knygos bus atidarytos, * kur kaltybės surašytos, * nusidėjėlių darytos.
- Soste sėdintis Teisėjas, * nedorybėms paaiškėjus, baus atradęs nusidėjus.
- Ką aš vargšas jam sakysiu? * Užtarimo ką prašysiu, * kai save kaltą išvysiu?
- Viešpatie, piktiems siaubingas, * o silpniesiems maloningas, * gelbėk ir mane, meilingas.
- Mielas Jėzau, atsiminki, * ir manęs nepaskandinki, * bet nuo pražūties apginki.
- Dėl manęs taip daug kentėjai, * net brangiausią kraują liejai, * išganyt mane norėjai.
- Teikis, Jėzau, dovanoti, * leisk kaltes nusimazgoti, * kolei teiks į teismą stoti.
- Kaltę jausdamas, dejuoju * ir iš gėdos raudonuoju, * Tu išgirsk, kaip aš vaitoju.
- Magdalenos pagailėjęs, * latrui dangų pažadėjęs, * būk ir man švelnus Teisėjas.
- Mano maldos nevertingos, * bet Tu būk man gailestingas, * nuo ugnies gink pražūtingos.
- Tarp blogų nesulaikyki, * dešinėn mane statyki, * prie gerųjų priskaityki.
- Kai pasmerksi prakeiktuosius, * liepsnai amžinai skirtuosius, * vesk mane pas išrinktuosius.
- Nusižeminęs šaukiuosi, * iš visos širdies gailiuosi, * laimės iš Tavęs viliuosi.
- Dieną rūsčią ir verksmingą, * kai iš dulkių stebuklingai * kelsis nusikaltę žmonės,
- Dieve, jiems atleisk maloniai; * Jėzau, būki gailestingas, * duok jiems atilsį laimingą. Amen.
Šios maldos metu kunigas ir tikintieji meldžiasi už mirusius, prašydami Dievo atleidimo ir malonės. Procesijos metu taip pat gali būti naudojami ritualiniai elementai, kaip šventas vanduo ir smilkalai, kurie simbolizuoja šventinimą ir maldą.
Laidojimo apeigose labai svarbu prašyti Dievo malonės mirusiems ir jų artimiesiems, išreikšti dėkingumą ir pagerbti jų atminimą.
„Requiem aeternam“ – tai ne tik tradicinė katalikiška malda, bet ir galinga liturginė melodija, apimanti gilias teologines tiesas apie mirtį, teismą ir amžinąjį gyvenimą. Ši malda, kilusi iš senovės Romos apeigų, per amžius evoliucionavo, įgaudama įvairių muzikinių interpretacijų, nuo paprastų giesmių iki sudėtingų Mozarto ar Verdi kūrinių. Tekstą sudaro įvairūs psalmių ir liturginių tekstų fragmentai, atspindintys bažnyčios mokymą apie mirusiųjų sielų išpirkimą ir amžinosios ramybės troškimą. „Requiem“ mišios nėra vien tik laidotuvių apeigų dalis, jos gali būti aukojamos ir už gyvus žmones, prašant Dievo malonės ir apsaugą.Pateiktas teksto fragmentas, aprašantis baisiają teismo dieną, yra ištrauka iš sekvencijos „Dies irae“ („Pykčio diena“), kurią 13-ame amžiuje sukūrė pranciškonų vienuolis Tomas Celano. Ši sekvencija, vaizduojanti Dievo teisingumą ir žmogaus nuodėmingumą, yra itin emocinga ir paveiki, pabrėžianti žmogaus atsakomybę prieš Dievą. Šv. Augustinas rašė apie mirties neišvengiamybę ir būtinybę ruoštis amžinybei: „Mirkime, kad gyventume“. Ši mintis atsispindi ir „Requiem aeternam“ maldoje, primindama apie gyvenimo trapumą ir amžinojo gyvenimo svarbą. Malda nėra skirta tik liūdesiui išreikšti, bet ir vilčiai ir tikėjimui amžinuoju gyvenimu. Ji kviečia melstis už mirusiuosius, kad jie rastų ramybę ir Dievo gailestingumą. Tikėjimas prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu yra pagrindinis katalikybės dogmas, o „Requiem aeternam“ yra galinga šio tikėjimo išraiška.