Tomas iš Čelano (Thomas de Celano) gimė apie 1185 m. netoli Celano miesto, dabartinėje Italijos Abrucų srityje. Jis kilęs iš kilmingos šeimos, tikėtina – vidutiniškai pasiturinčios. Jaunystėje mokėsi teologijos, tikriausiai Benediktinų vienuolyne, ir buvo gerai susipažinęs su liturgine bei biblijine tradicija, kas vėliau atsispindėjo jo stiliaus puošnumu ir simbolizmu.
Apie 1215 m. jis prisijungė prie naujai įkurto šv. Pranciškaus Asyžiečio mažesniųjų brolių ordino – tuo metu tai buvo revoliucinė, radikaliai evangelinė bendruomenė, kuri gyveno neturte, tarnystėje ir skelbė atsivertimo žinią. Tomas tapo vienu pirmųjų šv. Pranciškaus pasekėjų, todėl jo raštai vėliau įgavo išskirtinę svarbą.
Po Pranciškaus mirties Tomas buvo paskirtas rašyti oficialią šventojo biografiją popiežiaus Grigaliaus IX nurodymu. Vėliau jis dirbo įvairiose Italijos ir Vokietijos vienuolynuose, kur ir toliau rašė hagiografinius (šventųjų gyvenimus aprašančius) tekstus. Mirė apie 1260 m., tikslūs metai nežinomi.
Tomas iš Čelano parašė tris pagrindinius kūrinius apie šv. Pranciškų, kurie kartu sudaro unikalią trilogiją:
- Vita prima S. Francisci (Pirmasis gyvenimo aprašymas, 1228–1229)
Užsakytas popiežiaus Grigaliaus IX netrukus po Pranciškaus kanonizacijos. Tai pirmoji oficiali šventojo biografija. Labai poetiška, kupina simbolių, pabrėžianti šventumo stebuklingumą. Joje aprašomas Pranciškaus atsivertimas, neturtas, meilė gamtai, stigmų gavimas. Citata iš „Vita prima“:
„Jis nemylėjo nieko, kas priklausė jam pačiam, kad galėtų priklausyti tik Tam, kuris viską sukūrė iš nieko.“ - Vita secunda S. Francisci (Antrasis gyvenimo aprašymas, apie 1246)
Parašyta jau kilus įtampoms tarp įvairių pranciškonų atšakų. Ši versija daugiau akcentuoja Pranciškaus dvasinį palikimą ir askezę, kiek kuklesnė stilistiškai, bet gilesnė moraline prasme. Joje daugiau dėmesio skiriama Pranciškaus kasdienybei ir dvasiniam ugdymui. Citata iš „Vita secunda“:
„Ne žodžiais, bet gyvenimu Pranciškus skelbė Evangeliją. Jo pėdos palikdavo daugiau šviesos nei žodžiai.“ - Tractatus de miraculis S. Francisci (Traktatas apie šv. Pranciškaus stebuklus, apie 1250)
Tai pasakojimų rinkinys apie stebuklus, kurie įvyko Pranciškaus užtarimu jau po jo mirties. Surinkta daug pasakojimų apie išgijimus, demonų išvarymus, gamtos reiškinių valdymą. Tekstas buvo skirtas skleisti Pranciškaus kultą ir pabrėžti jo kaip gyvo užtarėjo veikimą. Citata iš „Traktato apie stebuklus“:
„Jis, kuris buvo vargšas tarp vargšų, dabar yra karalius tarp karalių, jo balsas skamba net ten, kur niekas nesitikėjo girdėti – ir ten ištinka malonė.“
Be prozos kūrinių, Tomui iš Čelano priskiriamas ir vienas žymiausių viduramžių himnų – „Dies irae“ (Rūstybės diena), nors autoriaus tapatybė iki šiol diskutuojama. Tai dramatiškas giesmės tekstas apie Paskutinįjį Teismą, naudojamas Requiem mišiose. Stilius labai panašus į Tomo kitus darbus – ritmingas, griežtas, vizijinis.
Pirmosios eilutės:
Dies irae, dies illa
Solvet saeclum in favilla:
Testis David cum Sibylla.
(Rūstybės diena, ta diena
Visatą pavers pelenais,
Kaip liudija Dovydas ir Sibila.)
Reikšmė Bažnyčiai
Tomas iš Čelano ne tik dokumentavo šv. Pranciškaus gyvenimą – jis sukūrė legendą, kurią Bažnyčia įsiminė amžiams. Jo tekstai formavo pranciškonų identitetą, įkvėpė pamokslininkus, vienuolius, ir net vėlesnius menininkus (pvz., Giotto freskos Asyžiuje tiesiogiai remiasi Tomo aprašymais).