Tituba buvo XVII a. Barbadose gimusi vergė, kurios tikslus gimimo laikas ir vieta nėra tiksliai žinomi, bet manoma, kad ji gimė apie 1650–1670 metus. Kai kurie šaltiniai spėja, kad ji galėjo būti kilusi iš Pietų Amerikos ar Karibų regiono indėnų arba afrikiečių bendruomenės. Jauname amžiuje Tituba pateko į vergiją, tikėtina, per transatlantinės prekybos tinklą, kuris tuo metu jungė Afriką, Ameriką ir Karibus. Iš Barbadoso ji buvo atgabenta į Naująją Angliją ir tapo pastoriaus Samuelio Parris namų ūkio nare Masačusetso kolonijoje. Gyvendama Parris šeimoje, ji greičiausiai prižiūrėjo vaikus ir atliko ūkio darbus. Kai 1692 m. Salemo mergaitės pradėjo rodyti keistą elgesį ir skelbti, kad jas užpuolė raganos, Tituba buvo viena pirmųjų apkaltintų. Per tardymą ji prisipažino praktikavusi magiją ir bendravusi su velniu, tačiau istorikai mano, kad šį prisipažinimą ji galėjo duoti spaudžiama kankinimų ar siekdama apsaugoti save. Po teismo, praleidusi kalėjime daugiau nei metus, ji buvo išpirkta iš kalėjimo, bet tolesnis jos gyvenimas lieka nežinomas. Tituba tapo simboline figūra, įkūnijusia, kaip baimė, prietarai, kolonializmas ir rasizmas prisidėjo prie masinės isterijos, kuri nusinešė daugelio gyvybes Saleme.
1692 m. žiema Masačusetso Salemo kaime buvo šalta ir niūri, bet dar sunkesnė buvo baimės ir įtarimų atmosfera, apėmusi puritonų bendruomenę. Tituba, pavergta moteris, kilusi iš Karibų (greičiausiai Barbadoso), gyveno pastoriaus Samuelio Parriso namuose. Ji buvo kitokia – ne baltaodė, ne puritonė, o galimai praktikavusi savo kultūros ritualus, kurie vietiniams kėlė įtarimų. Būtent ji tapo viena pirmųjų Salemo raganų teismų aukų, kurių metu buvo apkaltinta raganavimu.
Viskas prasidėjo, kai Parriso duktė Betė ir dukterėčia Abigailė ėmė keistai elgtis – krito į transą, šaukė ar slėpėsi po baldais. Gydytojai nerado fizinių priežasčių, tad bendruomenė nusprendė, kad tai – velnio darbas. Puritonai tikėjo, kad raganos, sudariusios sandėrį su šėtonu, kenkia jų dievobaimingam gyvenimui. Slėgis surasti kaltuosius augo, ir žvilgsniai nukrypo į Titubą, kuri prižiūrėjo Parriso vaikus ir kartais pasakodavo jiems istorijas iš savo krašto.
1692 m. vasarį Tituba, kartu su Sarah Good ir Sarah Osborne, buvo suimta ir apkaltinta raganavimu. Teismo salėje, pilnoje įtūžusių kaimiečių, Tituba buvo tardoma žiauriai – fizinis ir psichologinis spaudimas buvo nepakeliamas. Puritonų teisėjai reikalavo prisipažinimo, grasindami dar didesniais kankinimais. Tituba, išsekinta skausmo ir baimės, galiausiai palūžo. Ji „prisipažino“, kad sudarė sandėrį su velniu, aprašė skraidančius šikšnosparnius ir paslaptingas būtybes, kurios esą ją lankė. Tačiau, kaip vėliau buvo priskirta jai citata, ji širdyje žinojo tiesą: „Aš prisipažinau, nes nebegalėjau ištverti skausmo, bet Dievas žino, kad nesu ragana.“
Titubos prisipažinimas, nors išgautas prievarta, tapo degalais Salemo isterijai. Ji ne tik patvirtino bendruomenės baimes, bet ir įvardijo kitas „raganas“, taip pradėdama kaltinimų laviną. Jos istorijos apie velnią ir raganų susibūrimus, greičiausiai išgalvotos ar paremtos jos kultūros folkloru, buvo interpretuojamos kaip įrodymai. Tačiau Tituba nebuvo nubausta mirtimi, kaip daugelis kitų. Po prisipažinimo ji buvo laikoma kalėjime, kol galiausiai, neaiškiomis aplinkybėmis, buvo išleista ar parduota kitam šeimininkui. Jos likimas po teismų išblėso istorijos ūkuose.
Salemo raganų teismų metu buvo apkaltinta per 200 žmonių, 19 jų pakarta, vienas užspaustas akmenimis, mirė kalėjime. Titubos istorija atspindi šios tragedijos esmę – baimė, prietarai ir socialinė atskirtis pavertė nekaltus žmones aukomis. Jos prisipažinimas, išgautas kančiomis, nebuvo tiesa, bet išgelbėjo jos gyvybę, parodydamas, kaip išlikimo instinktas gali įveikti net didžiausią neteisybę. „Dievas žino, kad nesu ragana“ – šie žodžiai, priskirti Titubai, išlieka kaip liudijimas jos kančios ir nepalaužtos dvasios.