„Paroles d’un croyant“ („Tikėjimo žmogaus žodžiai“, 1834) – viena garsiausių ir labiausiai skandalingų XIX a. religinių-politinių knygų Europoje. Tai trumpų esė ir meditacijų rinkinys, kuris tapo tarsi „dvasiniu manifestu“ ne tik religiniams, bet ir politiniams permainų siekiantiems žmonėms.
Knygą parašė Félicité Robert de Lamennais (1772–1854) – jau minėtas prancūzų kunigas, filosofas ir rašytojas, žinomas kaip religijos liberalizmo ir socialinio jautrumo pradininkas katalikų pasaulyje. Knyga pasirodė 1834 metais, kai pats Lamennais jau buvo nutolęs nuo tradicinės Bažnyčios linijos ir išgyveno didžiulę vidinę dramą – tarp ištikimybės savo sąžinei ir ištikimybės institucinei Bažnyčiai.
„Paroles d’un croyant“ – tai 96 trumpi tekstai, kurie dažnai primena pranašiškus pamokymus, laiškus ar net eilėraščius. Knygoje autorius išreiškia gilų nusivylimą tiek politine, tiek religine valdžia, tačiau tuo pat metu ragina žmones nepasiduoti – tikėti tiesa, laisve, Dievo artumu ir socialiniu teisingumu. Jis kviečia ne revoliuciniam smurtui, bet dvasinei permainai, solidarumui ir žmonių vienybei prieš neteisybę.
Lamennais šią knygą parašė po to, kai jo idėjos apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą, spaudos laisvę, socialinį teisingumą buvo griežtai pasmerktos Vatikano. Jis buvo priverstas pasirinkti tarp paklusnumo popiežiui ir savo įsitikinimų. „Paroles d’un croyant“ tapo tarsi paskutiniu žodžiu, drąsiu manifestu visiems tikintiesiems, kurie ieškojo dvasinės ir socialinės laisvės.
Reakcija buvo audringa:
- Popiežius Grigalius XVI: enciklikoje „Singulari Nos“ knygą pasmerkė kaip „apgaulingą, klaidinančią ir piktinančią“, o autorių – kaip pavojingą katalikų tikėjimo griovėją.
- Valstybinės institucijos: daugelyje šalių knyga buvo uždrausta, konfiskuojama.
- Inteligentija ir jaunimas: knygą pasitiko kaip laisvės šaukinį, ji tapo revoliucionierių ir pažangiosios visuomenės dalies įkvėpimu.
- Katalikų dvasininkija: vieni laikė Lamennais eretiku, kiti slapta jį palaikė, ypač tie, kurie norėjo reformų.
Citatos:
Apie valdžios neteisybę:
„Karaliai ir valdovai, jūs sakote, kad jūs esate Dievo atstovai žemėje, o aš klausiu: ar Dievas norėtų, kad jūs išnaudotumėte jo vaikus?“
Apie tikėjimo ir laisvės ryšį:
„Tiesa nėra kalinė rūmuose ar bažnyčiose – ji gyvena kiekviename žmoguje, kuris myli ir ieško teisingumo.“
Apie Bažnyčios ir valstybės santykį:
„Bažnyčia, kuri susilieja su valdžia, tampa tik dar vienu valdžios įrankiu ir praranda savo dvasinę jėgą.“
Apie viltį ir ateitį:
„Tegul tie, kurie šiandien verkia, tiki, jog ateis rytas, kai jų ašaros virs džiaugsmu.“
Apie žmonių brolystę:
„Dievas sukūrė žmones ne tam, kad vieni valdytų kitus, o tam, kad visi būtų broliai.“
Apie drąsą keisti pasaulį:
„Nebijokite tų, kurie grasina. Didžiausia jėga yra meilė ir tiesa, kurios niekas negali užgniaužti.“
Apie kentėjimą:
„Kuo daugiau iš mūsų reikalaujama, tuo brangesnė mūsų laisvė; kuo gilesnė tamsa, tuo ryškesnė šviesa, kuri kyla iš mūsų širdžių.“
Apie gyvenimo prasmę:
„Nėra didesnės laimės nei būti su tais, kurie kenčia, ir pakelti su jais gyvenimo naštą.“
Knyga tapo tikru mitingu laisvei, tiesai ir socialiniam jautrumui.
Šiandien ji skaitoma kaip vienas pirmųjų religinių socialinio protesto manifestų, o Lamennais laikomas žmogumi, kuris drįso tikėjimą suderinti su širdies balsu ir socialinės sąžinės šauksmu.