Krikščionių savybės prieš atsivertimą ir po jo

“Džonas Bunjanas gimė 1628 m. Anglijoje, mažame Elstono  miestelyje netoli Bedfordo. Jo tėvas dirbo katilus, dėl  to dažnai buvo niekinamas ir išjuokiamas. Paauglystėje  Džonas pasirinko tėvo amatą ir gyvenimo būdą – daug  laiko praleisdavo lošdamas azartinius žaidimus ir  šokdamas, be to, mėgo keiktis. Nors jų šeima gyveno  tokiame Anglijos rajone, kuriame smarkiai plito  kalvinistinės doktrinos, o puritonizmas buvo  įsitvirtinęs tiek, kad keldavo nepasitenkinimą  propaguojančiųjų palaidą gyvenimą, tačiau Džonas  nesidomėjo religija ir nelankė bažnyčios. <…>

Po kurio laiko Bunjanas sutiko žmogų, kuris gerai išmanė  Šventąjį Raštą. Jo įtaka Bunjanui buvo tokia didelė, kad  šis pats tapo godus Biblijos skaitytojas. Draugai  kaipmat pastebėjo, kad pasikeitė Džono gyvenimas: <…> Džonas susidraugavo su vargšais, kuriems padėdavo, be  to, visaip siekė savo jėgomis įvykdyti Įstatymą, todėl  tuo pradėjo didžiuotis. Tačiau nuosavas teisumas  nesuteikė jam širdies ramybės. “Jokia nuodėmė Dievui nėra maža, nes nusidedama prieš  didį dangaus ir žemės Viešpatį. Tačiau, jeigu  nusidėjėlis suranda mažą Dievą, gali būti nesunku  surasti ir mažas nuodėmes,”- vėliau rašė Bunjanas savo  veikale “Paraginimas saugotis nuodėmės”. Nors Bunjanui keletą kartų teko išgyventi baimę, be to,  jam gimė akla duktė, tačiau tai nepalaužė jo išdidumo.  Bunjanas išliko kietas dar beveik metus, kol darbo  reikalais nuvyko į Bedfordą ir vienoje gatvėje išgirdo  kelių prastai apsirengusių moterų, besišildančių  saulėje, pokalbį apie Dievą. <…>

Greitai Bunjanas tapo nedidelės bendruomenės Bedforde nariu ir pradėjo joje tarnauti: pradžioje kaip diakonas, po kelerių metų kaip pastoriaus padėjėjas. <…>

Džonas Bunjanas nemurmėdamas priėmė žiaurias gyvenimo sąlygas. Valdžia dažnai jį išjuokdavo, kad šis neatsisakė pamokslauti ir tapo kankiniu. Bet Džonas atsakydavo: “Aš pats neieškau kentėjimų, tačiau jeigu mano pamaldumas bus kentėjimų priežastis, Viešpats padarys mane dar pamaldesniu”. Šaltame kalėjime, kur kaliniai miegodavo tik ant šiaudų, Bunjanas dėkojo Dievui už Jo suteiktą malonę. Suprasdamas žmonos ir vaikų kentėjimą bei nepriteklių dėl jo įkalinimo, stengėsi jiems padėti gamindamas batraiščius, kuriuos jam buvo leista pardavinėti. <…>

“Jeigu mes iš širdies atsižadame šio pasaulio malonumų, turėtume menkai sielotis dėl patiriamų sunkumų. Sunku išgyventi vargus todėl, kad mes per daug prisirišę prie šio gyvenimo malonumų ir negalime pakelti to, kas mus nuo jų atskiria,” – rašė Bunjanas.

Kai gyvenimo kalėjime sąlygos tapo palankesnės, Bunjanas vėl pradėjo pamokslauti kaliniams ir rašyti knygas buvusiems laisvėje, kad juos padrąsintų ir ugdytų.” Bernotas Andrius. Džonas Bunjanas – nemirtingas Bedfordo kalėjimo svajotojas // GANYTOJAS – Pažintis
Nr. 12 (109) 2001 Birželio 23 d.

“Prieš keletą metų į Ekvadorą buvo pasiųsti 5 misionieriai, kurie nuspendė net ir iškilus pavojui nežudyti, bet vardan Evangelijos rizikuoti savo gyvybe. Jie sąmoningai nusprendė imti savo kryžių ir sekti Jėzumi, kuris savo noru sutiko mirti, kad daugelis galėtų gyventi amžinai. <…>
Apaštalas Paulius, vienas garbingiausių krikščionių, mirdavo kasdien. Jis buvo tas žmogus, kurio silpnume pasireiškė šlovė. Jis žinojo, jog kai jis silpnas, tobulai pasireikšti gali Kristaus jėga. <…>

Iš Rašto sužinome, jog mirtis sau – būtina gyvenimo ar vaisingumo sąlyga. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako, kad šakelės (arba krikščionys), neduodančios vaisiaus, bus iškirstos! O tos šakelės, kurios neša nedaug vaisiaus, bus apvalytos, kad neštų daugiau vaisiaus. Apvalyti reiškia “atskirti nešvarumus”. Savo gyvenime turime nešti gryną Šventosios Dvasios vaisių. O “Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo” (Gal 5,22-23).” Kenedi Pegė. Vaisingumas // Ganytojas, Nr. 14 (87) 2000 m. liepos 22 d. p. 7

“Daugiau nei prieš dešimt metų, kai sugrįžau iš tarnybos sovietų armijoje, mano tėvai pradėjo pasakoti apie bažnyčią, kuri ne tokia kaip visos. Joje žmonės laisvi, linksmi, nuoširdūs.” Grunskis Ramūnas. Dievas visada suteikia antrą galimybę // Laikraštis GANYTOJAS – Mano liudijimas, Nr. 2 (123), 2002 Sausio 26 d.

Mano širdyje užvirė pyktis, kurio vedamas nusprendžiau apiplėšinėti žmones. Netrukus pasikeitė mano draugų būrys. Mus vienijo nuodėmingi, nusikalstami tikslai. Taip aš su nedidele grupele išvykau į Vengriją ne prekiauti ir ne keliauti, bet plėšikauti.

Kai antrą kartą ten važiavome, šis tas jau buvo žinoma, bet šiaip šalies nepažinojau. Vengrija man patiko, nes buvo tvarkinga, graži, tik nemokėjome kalbos. Nuvykę įvykdėme tai, dėl ko važiavome, – apiplėšėme keletą mašinų, tačiau vieni nukentėjusieji pasiskundė policijai. Šalyje buvo paskelbta mūsų automobilio paieška. Neilgai trukus mus sulaikė netoli Jugoslavijos sienos ir atvežė į Nyiregyhazą, miestą, kurio apskrityje buvo įvykdytas nusikaltimas. Ten aš pragyvenau pusantrų metų. Šis miestas man lig šiolei labai brangus, nes čia prasidėjo mano, kaip krikščionio, kelias.

Per teismo tardymus mes neigdavome savo kaltę, o praslinkus keliasdešimčiai dienų nutarėme protestuoti prieš mūsų “neteisėtą sulaikymą”, persipjaudami venas. Po šio įvykio mus perkėlė į kalėjimą. Kameroje buvo 10 žmonių. Susikalbėdavome gestais. Greitai pasijutau vienišas: draugų nebuvo, visi artimieji liko Lietuvoje, kalbos nesuprantu. Kameroje susidomėjimas manimi, kaip užsieniečiu, atslūgo, kadangi susikalbėti su manimi sunku, siuntinių iš namų negaunu (ilgą laiką artimieji nežinojo, kur aš esu), jau ilgą laiką vaikščiojau su vienais ir tais pačiais rūbais. Mano viduje viskas nurimo, pradėjau mąstyti apie daugelį dalykų.

Vieną šeštadienį į mūsų kamerą atėjo misionierius. Kameros draugai jau laukė jo, nes kai jis atėjo, visi susėdo prie didelio stalo, išsitraukė kažkokias knygas ir ėmė gyvai šnekučiuotis. Kai jie pradėjo giedoti, nors kalbos ir nesupratau, buvau sujaudintas. Sėdėjau kiek atokiai nuo jų ir bandžiau paslėpti akyse pasirodžiusias ašaras. O jos vis labiau liejosi, ir aš nesupratau, kas man darosi. Nepajutau, kaip prie manęs priėjo senukas ir uždėjęs ranką ant peties paklausė, kas aš toks ir iš kur kilęs. Atsakiau jam, kad esu iš Lietuvos. Tikriausiai jis pamatė drėgnas mano akis ir viską supratęs pasakė: “Tu dar būsi reikalingas Lietuvai”.

Šie žodžiai man atnešė ramybę. Greitai senukas, dėdė Otto, man atnešė knygutę “Evangeliją pagal Luką” rusų kalba. Kadangi mažai su kuo bendravau, turėjau pakankamai laiko skaityti ir apmąstyti. Kai tau suduoda per kairį skruostą, atsuk jam ir dešinį, – tokie buvo pirmieji Jėzaus žodžiai, kurių aš nesupratau. Ilgą laiką negalėjau jų “suvirškinti”, juk tai visiškai priešinga, nei aš gyvenau lig šiolei ir priimta visuomenėje. Tačiau po truputį mano viduje pradėjo formuotis naujo gyvenimo kontūrai. Skaičiau evangeliją ir stebėjausi ten parašytomis tiesomis: tai man buvo nauja, bet kartu visa savo esybe jaučiau, kad tai tiesa, tik kodėl aš lig šiol to nesupratau? Pradėjo ryškėti skirtumai tarp mano senojo, ankstesniojo gyvenimo būdo ir to, kurį pradėjau matyti skaitydamas evangeliją. Ėmiau mokytis vengrų kalbą. Apsisprendžiau per dieną išmokti po 10 žodžių. Kiekvieną savaitę pas mane užeidavo dėdė Otto. Prižiūrėtojas pradarydavo langelį ir senukas įkišdavo galvą, pasisveikindavo su visais ir akimis ieškodavo manęs. Pamatęs jis nudžiugdavo ir paklausdavo: “Dariau, ar eisi į misiją?” – “Žinoma!” – norėdavosi sušukti iš džiaugsmo, juk aš taip laukdavau to momento. Pamokslaudavo reformatų pastorius Zoltanas, o dėdė Otto man versdavo į rusų kalbą.

Per pusantrų metų įvyko penki teismai. Visuose teismuose senukas ištikimai būdavo su mumis.” Venslovas Darius. Tu dar būsi reikalingas Lietuvai, Laikraštis GANYTOJAS – Mano liudijimas, Nr. 4 (125)  2002 Vasario 23 d.

“Čarlzas Gadonas Sperdženas (Charles Haddon Spurgeon) laikomas vienu didžiausių pamokslininku, rašytoju ir intelektualu per visą krikščionybės istoriją. <…>

Dėl Evangelijos Čarlzas Sperdženas buvo pasiruošęs paaukoti savo sveikatą, komfortą, pinigus ir visa, ko trokšta šio pasaulio žmonės. <…>
Šeimoje noriai buvo praktikuojami bibliniai gyvenimo principai, o nesąžiningumas ir bet kokio pobūdžio blogis netoleruojamas. Sperdženų gyvenimo būdas buvo griežtas, tačiau jie mėgo humorą ir linksmybes. Tiek dirbdami, tiek ilsėdamiesi, visi Sperdženų šeimos nariai – seni ir jauni – vadovavosi taisykle: “Dievotumas ir pasitenkinimas gyvenimu yra didžiulis turtas”. <…>

Kai kiti berniukai žaisdavo sode, jis skaitydavo knygas. Jeigu mama norėdavo pasiimti jį pasivaikščioti, tai žinojo, kad ras besėdintį prie knygų. Sperdženas buvo gabus ir imlus mokslams. <…>

Sperdženas taip aprašo savo atsivertimą: “Viešpaties saugančioji malonė ir šventa tiek tėvo, tiek ir senelio namų įtaka apsaugojo mane nuo kai kurių nuodėmių, kurias kiti leisdavo sau daryti. <…>

Ne vienerius metus jaunuolis jautė stiprią kaltę dėl nuodėmės. <…>

Pakalbėjęs dešimt minučių pamokslininkas jau buvo bebaigiąs. Tuomet jis pažvelgė į mane ir supratęs, kad esu pakeleivis, įbedė akis ir, tarytum žinodamas, kas dedasi mano širdyje, pasakė: “Jaunuoli, tu atrodai labai nelaimingas”. Gal aš taip ir atrodžiau, bet nebuvau įpratęs, kad apie mane kalbėtų kas nors nuo sakyklos. <…>

Nuo tos akimirkos Čarlzas tapo kitu žmogumi. Jo dvasia alsavo džiaugsmu, Biblijos puslapiai liepsnojo Dievo šlovės apreiškimu, malda atverdavo jo ieškančiai sielai paties dangaus vartus. Labiausiai jis troško visiškai atsiduoti Kūrėjui ir todėl sudarė su Dievu sandorą, kurioje iškilmingai skelbė: “O didis ir nepasiekiamas Dieve, pažįstantis mano širdį ir išbandantis visus mano kelius! Nuolankiai remdamasis Tavo Šventosios Dvasios pagalba, aš atiduodu save Tau kaip gyvą auką, atiduodu Tau, kas Tau priklauso. Aš apsisprendžiu visuomet be jokių išlygų būti Tavo. Kol būsiu gyvas šioje žemėje, aš Tau tarnausiu. Tesidžiaugia mano siela Tavimi ir tešlovina Tave per amžius. Amen. 1850 m. vasario 1 d. Čarlzas Gadonas Sperdženas”. <…>

Praėjus nedaug laiko koplyčia tapo sausakimša, didžiausi kaimo valkatos atgailaudavo su ašaromis akyse ir tie, kurie buvo prakeikimas parapijai – tapo palaiminimu. Ten, kur anksčiau buvo apstu plėšikavimų ir kitokių blogybių, viskas pasikeitė, kadangi buvę sukčiai lankydavo Dievo namus ir džiūgaudavo klausydamiesi pamokslų apie Jėzų nukryžiuotąjį.” (Vytautas Žilėnas. Čarlzas Gadonas Sperdženas (1834-1892) // Laikraštis GANYTOJAS – Pažintis, Nr. 5 (126), 2002 Kovo 9 d.)

“Sperdženas iki devyniolikos metų visiškai nesidomėjo merginomis, nes buvo atsidavęs studijoms ir pamokslavimui. Tačiau atvykęs į Londoną jis susipažino su savo būsimąja žmona Siuzana, svečiuodamasis pas šeimos draugą Olnį. Po pustrečio mėnesio nusiuntė jai dovaną – J. Bunjano knygą “Piligrimo kelionė”. Nuo tol Sperdženas tapo jos dvasiniu mokytoju. Siuzana anksčiau nei Čarlzas įtikėjo Kristų, tačiau ji menkai tobulėjo dvasiškai, nes bažnyčioje nebuvo pastoriaus. “Nuo tos akimirkos jis savo pamokslais ir pokalbiais švelniai mane vedė prie Kristaus kryžiaus, kur mano liūdinti siela atrado ilgai lauktą ramybę ir atleidimą”, – pasakojo Siuzana. Jų draugystė peraugo į meilę ir kartą, besisvečiuojant pas Sperdženo senelį, Čarlzas pasipiršo Siuzanai. Jie susituokė 1856 metais. Siuzana buvo ideali, mylinti ir išmintinga savo vyro partnerė viso jo sunkaus tarnavimo metu. <…>

Tik tikėjimas gali išlaikyti mus tarnavime, nes mūsų profesija nėra pelninga. Žmonės, trokštantys garbės ir padėties, nesiekia šio pašaukimo. <…>

Nors Sperdženas pats daug kentėjo, bet buvo įsitikinęs, kad jo silpna sveikata – tai Dievo dovana. Būdamas ligotas Čarlzas įgijo pažinimo ir užuojautos, kurių niekaip kitaip nebūtų įgijęs. <…>

Aš galiu juoktis iš nuodėmės ir taip parodyti savo uolumą kovojant už tiesą. Nežinau, kodėl humoras turėtų būti šėtono ginklas, nukreiptas prieš mus, ir nepanaudotas kaip ginklas prieš jį patį. Kas nors pasakys: “Tai pavojingas ginklas ir daugelis žmonių juo gali nusipjauti pirštus”. Nesuprantu, kodėl mes taip susirūpinę, kad galima netyčia nusipjauti pirštus, bet tuo pačiu nematome, jog galime perpjauti gerklę nuodėmei ir padaryti rimtą žalą didžiam sielų priešui?” <…>

Jis įsteigė našlaičių prieglaudą ir kelis senelių prieglaudos namus. Nuo 1865 metų Sperdženas pradėjo leisti mėnesinį žurnalą “Kardas ir mentė”1. Jo pamokslai buvo spausdinami kiekvieną savaitę iki pat 1917 m. Iš viso jis parašė 140 veikalų skirtingomis temomis. Sperdženas taip pat įkūrė pastoracinį koledžą, kuriame buvo ruošiami jauni pamokslininkai ir pastoriai, bei vakarinę mokyklą, kur jaunuoliai gaudavo pradinį išsilavinimą. Sperdženas įsteigė draugiją knygnešių, kurie keliaudami po visą Angliją platino Biblijas ir jo parašytas knygas. Sperdženui mirus jo bažnyčioje buvo 127 neordinuoti pamokslininkai, jo bažnyčia rėmė 23 misionieriškas organizacijas. Sperdženo pasekėjai įkūrė 27 sekmadienines mokyklas, kuriose mokė 600 mokytojų ir mokėsi 8000 vaikų.” (Vytautas Žilėnas. Čarlzas Gadonas Sperdženas (1834-1892) // Laikraštis GANYTOJAS – Pažintis, Nr. 6 (127), 2002 Kovo 23 d.)

“Man labai rūpėjo, kas bus po mirties, nes aš jos bijojau. Pradėjau kelti klausimus, ar Dievas yra. Mano protas reikalavo įrodymų, norėjau objektyviai viską ištirti. Šios paieškos truko apie pusę metų, kol Dievas surado kelią į mano širdį. Pirmiausia atgijo mano jausmai, vidiniai išgyvenimai, tačiau remtis tik jais man buvo maža. Netrukus Kristaus buvimo įrodymai palaužė ir mano protą. Tuo metu traukinyje susipažinau su krikščionimis kauniečiais, kurie važinėdavo į Vilniaus Biblijos mokyklą, o 1992 m. ir pats įtikėjau.” <…>
Noriu turėti kuo daugiau mokinio, o ne “ypatingojo” tarno nuostatų. <…>

Esu linkęs prisiimti atsakomybę. Tai pailiustruotų pavyzdys, kaip tapau Kauno bažnyčios nariu. Matydamas neigiamas savo charakterio puses nusprendžiau, kad tapęs nariu būsiu daugiau įpareigotas. Motyvacija tapti nariu kilo iš noro save pažaboti. Tarnauti Vilniuje – reiškė būti labiau atsakingam ir įpareigotam sekti paskui Kristų ir mokytis. <…>

Norisi turėti autoritetą dėl savo vidinių savybių, o ne dėl užimamų pareigų. Tokio autoriteto, kylančio iš gyvenimo, matosi tiek, kiek Dievas jo suteikia. <…>

Labiausiai vertinu meilę Kristui. Galima minėti ir kitas puikias savybes, bet būtent ši man atrodo esminė ir mus visus jungianti. Tai didžiausias vienybės garantas, žmonės tampa brangūs, kai pamatai jų meilę Kristui. <…>

Be šios svarbiausios vertybės galiu dar išskirti tai, ko pats siekiu. Tai asmenybės individualumo išlaikymas, atsakomybė, tikslo ir gyvenimo krypties matymas, pagarba kito asmens pašaukimui, stengimasis jį suprasti ir noras drauge tarnauti. Akivaizdu, kad niekam neduota tarnauti vienam. Šias savybes norėčiau matyti savyje ir kituose. Esu dėkingas už bendradarbius, kuriuos Viešpats davė ir iš kurių galima pasimokyti. Matant žmones, kaip jie sėkmingai ir ištikimai tarnauja, kyla padėka Dievui.” (Andrius Bernotas. Į Vilnių atvažiavome mokytis // Laikraštis GANYTOJAS – Pažintis su Tomo ir Brigitos Bukių šeima., Nr. 8 (129) 2002 Balandžio 20 d.)
“Kostas Burbulys gimė 1903 m. kovo 25 dieną Biržų apskrityje, Šimpeliškių kaime. <…>

Kostas niekuomet negėrė, nerūkė ir jaunimo vakarėliuose nesilankė. Kaip pats rašė: “Visas mano troškimas buvo mokslas ir knygos”. Į mokslus kelią skynėsi nelengvai. <…>

Nuo pat vaikystės Kostas Burbulys buvo religingas. “Skaičiau Šventąjį Raštą ir religines knygas, kokias tik galėjau gauti. Skaičiau, mąsčiau ir dariau savo išvadas. <.> susidariau išvadą, kad bažnyčios mokslas yra geras ir teisingas, bet praktiškas gyvenimas nėra pagal Šventąjį Raštą, jo nesilaikoma ir nereikalaujama laikytis. <…>

Noras pažinti Kristų atvedė K.Burbulį į metodistų bendruomenę, kurioje pradėjo reguliariai lankytis. Kartą Dievo žodis ypatingai palietė jo širdį: “Mačiau, kad velnias gyvena mano širdyje. Manęs sąžinė nekaltino dėl atskirų nusidėjimų, bet mačiau visišką savo prapuolimą”. Taip įvyko esminis pasikeitimas Kosto Burbulio širdyje. Greit įtikėjo jo brolis, seserys, motina, o vėliau, senatvėje, ir tėvas. Netrukus Kostas įsijungė į metodistų bendruomenės veiklą, tapo sakytoju, t.y. pamokslininku. Jis nepailsdamas važinėdavo po miestelius ir kaimus, nedideliuose susibūrimuose skelbdamas žmonėms Evangeliją. 1927 m. metodistų bendruomenė pasiūlė K.Burbuliui vykti studijuoti į kunigų seminariją Vokietijoje. Po studijų grįžęs į Lietuvą, toliau uoliai tarnavo kaip metodistų kunigas, nors Dievo žodis sunkiai skynėsi kelią katalikiškame krašte.

1941 m. Rusijai okupavus Lietuvą, K.Burbulys greit atsidūrė saugumo akiratyje ir kartu su šeima buvo užrašytas pirmajam išvežimui į Sibirą, kuris vyko birželio viduryje. Kadangi K.Burbulys dirbo mokytoju, ir tuo metu kaip tik vyko baigiamieji egzaminai, jis buvo paliktas Lietuvoje iki antrojo išvežimo. Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kostas toliau tarnavo bendruomenei, stengdamasis visokeriopai pagelbėti žmonėms. <…>

Netrukus K.Burbulys kartu su kitais išeivijos lietuviais pradėjo rūpintis Biblijos vertimu į lietuvių kalbą. <…>
Tarp pastorių užsimezgė nuoširdus bendravimas. <…>

Lietuvoje taip pat išleistos kelios K.Burbulio paruoštos knygos: “Gyvendamas privalai” ir “Paskutinė Kosto Burbulio knyga”.
1932 metais Jonas Inkenas, baptistas, grįžo iš JAV, Bostono; Petras Viederis, sekmininkas-iš Lenkijos, Dancigo; Kostas Burbulys, metodistas-iš Vokietijos, Frankfurto prie Maino. Mes visi trys studijavome atskirose valstybėse ir skirtingose mokyklose. Mes visi vengėme ginčų ir siekėme draugiško sugyvenimo. Manau, kad mus siekti to skatino Šventoji Dvasia. <…>

Draugavo ne tik vedėjai, bet ir bažnyčių nariai suartėjo.” (Aušra Abromaitienė. Nenuilstantis Gyvosios Evangelijos nešėjas // GANYTOJAS – Pažintis, Nr. 20 (117) 2001 Spalio 20 d.)

“Džeinė buvo disciplinuota, sąžininga, dėmesinga ir rūpestinga moteris, todėl netikėtas pasirodymas buvo visiškai nebūdingas jai bruožas. “Turbūt atsitiko baisi nelaimė, jeigu Džeinė atėjo nesutarusi susitikimo laiko”, – pamaniau aš. Bet ji įbėgo į kabinetą švytinčiu iš laimės veidu.
– Kaip laikaisi, Džeine? – paklausiau.

– Puikiai, – atsakė ji. – Dar niekada nesijaučiau taip gerai. Aš išteku!
– Tikrai? – neslėpdamas nuostabos paklausiau aš. – Už ko ir kada?
– Už Deivido Galespio, – garsiai ištarė ji. – Rugsėjo mėnesį.
– Puiki žinia. Kiek laiko jūs pažįstami?
Tris savaites. Žinau, kad tai kvaila, daktare Čapmanai, ypač prisiminus, kad jau ne kartą buvau per žingsnį nuo vestuvių. Pačiai sunku tuo patikėti, bet žinau, kad Deividas yra man skirtasis. Mes abu žinojome tai jau nuo pirmojo pasimatymo. Suprantama, pirmą vakarą apie tai nekalbėjome, bet po savaitės jis man pasipiršo.” (Gary Chapman. Įsimylėjimas // Laikraštis GANYTOJAS – Jums, jaunuoliai, Nr. 9 (130) 2002 Gegužės 4 d.

“Draskomas vidinių samprotavimų kartą Kalvinas nuėjo į miesto aikštę, kurioje ant laužo buvo deginamas eretikas. Jį labai nustebino ir sutrikdė kankinio veide spindėjusi ramybė. Baisios mirties kančiose ir net atskirtas nuo bažnyčios kankinys demonstravo nepaprastą drąsą ir tikėjimą. Jaunąjį Kalviną tai vertė susimąstyti ir suabejoti bažnyčios autoritetu. <…>

Iš prigimties drovus, be to, suvokiantis didžiulę šio darbo atsakomybę, kaip ir anksčiau buvo linkęs atsidėti mokslams. Tačiau draugų įkalbėtas sutiko. “Tai stebėtina, – kalbėjo jis, – kilti iš paprastos šeimos ir sulaukti tokios didelės garbės”. <…>

Kalvinas santūriai ir taktiškai pradėjo savo tarnystę.” (Deimantas Karvelis. Reformacijos kibirkštis Prancūzijoje // Laikraštis GANYTOJAS – Krikščionybės istorija, Nr. 9 (130) 2002 Gegužės 4 d.)

Jau ketvirtus metus Vilniaus bažnyčia “Tikėjimo žodis” dalyvauja tarptautinėje operacijoje “Vaikų Kalėdos”, kurią visame pasaulyje vykdo įkurta JAV labdaringa  nedenominacinė krikščioniška organizacija  “Samariečio krepšys”. Bažnyčia “Tikėjimo žodis” yra oficialus “Samariečio krepšio” atstovas ir koordinatorius Lietuvoje. Per trejus metus mūsų šalies vaikams išdalinta per 61 000 dovanėlių. “Vaikų Kalėdų” labdaringus renginius padeda organizuoti skirtingų denominacijų bažnyčios. Pernai dovanėles vaikams dalino 66 krikščioniškos bendruomenės (baptistai, sekmininkai, metodistai, katalikai) iš įvairių miestų.

“Samariečio krepšys” yra labdaringa nedenominacinė krikščioniška organizacija, teikianti įvairią pagalbą visame pasaulyje kenčiantiems žmonėms. Nuo 1970 m. “Samariečio krepšys” materialiai padeda atsakyti į skurstančių, nukentėjusių nuo karo, stichinių nelaimių, ligų ar bado žmonių poreikius bei dalinasi su jais Dievo meile per tikėjimą Jo sūnumi Jėzumi Kristumi. Šiai organizacijai vadovauja žymaus evangelisto Bilio Greimo (Billy Graham) sūnus Franklinas Greimas (Franklin Graham).

Būdamas žymaus evangelisto sūnumi, Franklinas Greimas nelieka tėvo šešėlyje. Nuo 1979 m. jis vadovauja vienai iš efektyviausių labdaros organizacijų, yra parašęs keletą knygų, 2001 m. inauguracijos metu meldėsi už dabartinį JAV prezidentą Džordžą W. Bušą.

Ką reiškia Operacija “Vaikų Kalėdos” ?

Operacija “Vaikų Kalėdos” – vienas iš organizacijos “Samariečio krepšys” vykdomų projektų. Jis skirtas dovanėlėmis pradžiuginti, suteikti vilties skurstančių, patiriančių įvairias karo ar stichijos negandas bei krizes, šalių vaikams – našlaičiams, benamiams, sergantiems ir kitiems. Ji pradėta vykdyti 1990 m., kai Rumunijos našlaičiams buvo išdalinta 5 000 dovanėlių, paruoštų batų dėžutėse. 2000 m. buvo surinkta 4,1 mln. batų dėžučių dovanėlių, Operacija “Vaikų Kalėdos” vyko 75 pasaulio šalyse. Projekte dalyvauja suaugusieji ir vaikai, šeimos ir bažnyčios, mokyklos bei įvairios organizacijos iš Austrijos, Kanados, Olandijos, Jungtinės Karalystės, Suomijos, Vokietijos ir JAV, norėdami ne tik padovanoti vaikams dovanėles, bet ir pasidalinti su jais Dievo meile bei gerumu per Jo sūnų Jėzų Kristų – didžiausią Dievo dovaną žmogui.

Kaip paruoštos ir kam skirtos
dovanėlės batų dėžutėse?

Kasmet prieš Kalėdas vaikai, šeimos, pavieniai asmenys, bažnyčios, firmos ir organizacijos, į paprastas batų dėžutes, įvyniotas į spalvotą popierių, įdeda įvairiausių dovanėlių – žaislų, pieštukų, drožtukų, kreidelių, markerių, bloknotų, knygų, spalvinimo knygelių, vaikiškų higienos priemonių, vaikiškos bižuterijos, drabužėlių ir kt. Dovanėlės yra ruošiamos atskirai berniukams ir mergaitėms bei skirstomos pagal amžių (vaikams nuo 2 iki 4 m., nuo 5 iki 9 m. bei nuo 10 iki 14 m.), kad visi vaikai gautų dovanėles pagal savo lytį ir atitinkamą amžių. Kiekviena dovanėlė yra unikali, kadangi ruošiama skirtingų žmonių. Šios dėžutės surenkamos, sukraunamos į dideles kartonines dėžes ir lėktuvais, sunkvežimiais ar laivais gabenamos į įvairias pasaulio šalis.” (www.btz.lt)

“Dar būdamas vaikas Samuelis Lee turėjo neįprastą troškimą sužinoti apie Jėzų. Tai buvo keistas noras, nes tuo metu jis gyveno Viduriniųjų Rytų šalyje, apsuptas musulmoniškos kultūros. <…>

1995 metais jis įkūrė JCF Pasaulio evangelizmo centrą, kuris skelbia Evangeliją, aprūpindamas mokomąja medžiaga, pamokslų įrašais ir studijų knygomis neturtingus krikščionis visame pasaulyje. Jis užrašė savo liudijimą knygoje Soldier of the Cross (Kryžiaus karys).

“Aš tapau ne tik krikščionimi, bet ir pamokslininku.” (Kristus mane surado // Laikraštis GANYTOJAS – Priedas, Nr. 9 (130) 2002 Gegužės 4 d.
“Islamo tyrinėjimas Kairo universiteto profesorių Marką Gabrielą atvedė prie tikėjimo Kristumi.

Markas Gabrielas gimė egiptiečių šeimoje. Tėvai jam davė musulmonišką vardą, o vėliau pastūmėjo jį studijuoti Islamą. Jie darė viską, kas įmanoma, kad šis, šeštasis, turtingo Kairo verslininko sūnus taptų pamaldžiu Mahometo pasekėju.

6 metų amžiaus Markas pradėjo cituoti Koraną. 12-kos metų jis mintinai mokėjo jau visą knygą. Baigdamas studijuoti Islamą Kairo universitete, jis buvo vienas geriausių mokinių. Jam buvo suteiktas imamo vardas (tai – garbės titulas, suteikiamas musulmonų lyderiui), ir greitai jis tapo Islamo istorijos ir kultūros profesoriumi prestižiškiausioje musulmonų institucijoje pasaulyje – Al-Azhar universitete Kaire.
Savojo tikėjimo nagrinėjimas paskatino Marką išsiaiškinti ir tamsiąją Islamo pusę. Jis nesuprato, kodėl islamiškos tautos buvo tokios žiaurios viena kitos atžvilgiu, ir nesutiko su daugeliu prieštaravimų Korane.

“Aš visiškai susipainiojau tarp Islamo mokymo ir musulmoniškojo Islamo praktikos, – pasakojo jis. – Tai man buvo didžiulis klausimas, bet nieko negalėjau paklausti”.

Dėl savo klausinėjimų jis buvo pašalintas iš mokyklos ir galiausiai įkalintas. “Aš nežinojau, kur pasukti, – sako jis. – Man visada buvo sakoma, kad krikščionybė – tai neteisingas tikėjimas, nes krikščionys tiki trim dievais. Taigi vienerius metus aš gyvenau visai be dievo.”
Dirbdamas pas savo tėvą, Markas susirgo chronišku galvos skausmu ir, norėdamas nusipirkti vaistų, pradėjo dažnai lankytis vietinėje vaistinėje. Vaistininkė, kuri buvo krikščionė, pagalvojusi, kad jis jau priprato prie vaistų, galiausiai paklausė jo, kas yra blogai.
Markas prisipažino, kad jis ištisus metus ieško vieno tikrojo Dievo. “Ji nusišypsojo ir pasakė: “Nemanau, kad su tuo gali susidoroti vartodamas tabletes”, – pasakoja Markas. – Ji davė man savo Bibliją ir paprašė pažadėti, kad, kol nors kiek neperskaitysiu Biblijos, daugiau tablečių nevartosiu”.

Parėjęs namo Markas pradėjo skaityti Evangeliją pagal Luką. “Praradau laiko suvokimą, – pasakoja jis. – Jaučiausi lyg sėdėčiau ant debesies virš kalvos, o priešais mane būtų didysis Mokytojas, pasakojantis man apie dangaus paslaptis ir Dievo širdį”.

Kitą rytą Markas atidavė savo gyvenimą Kristui. Jis bandė nuslėpti savo atsivertimą, bet jo tėvas apie tai sužinojo ir bandė jį nušauti. Sesers ir motinos padedamas, Markas pabėgo iš Egipto ir patyrė kankinančią kelionę sunkvežimiu į Pietų Afriką, kur mokėsi Youth With a Mission mokykloje.

Dėl vis pasikartojančių mėginimų jį nužudyti, praeitais metais jis buvo priverstas vykti į Jungtines Valstijas prašyti prieglobsčio dėl religinių persekiojimų. Dėl to, kad jis yra buvęs Islamo profesorius, jam ir šiandien gresia pavojus, bet jis nusprendė nesileisti įbauginamas tų, kurie nori jį nutildyti. 2002 metų pradžioje jis išleido knygą Islamas ir terorizmas, kurioje nagrinėja Islamo istoriją ir smurto šaknis Korane.” (Musulmonas, kuris išdrįso suabejoti // Laikraštis GANYTOJAS – Priedas, Nr. 9 (130) 2002 Gegužės 4 d.

“Vilniaus pirmasis vicemeras Algimantas Vakarinas priminė, kad miesto garbės pilietis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas vis apgailestaudavo, jog nespėja užbaigti savo žemiškųjų darbų. Visų vilniečių vardu vicemeras pažadėjo tuos darbus užbaigti.
Poetas Justinas Marcinkevičius sakė lenkiąs galvą prieš mūsų visų monsinjorą už jo neprilygstamą tarnystę Dievui ir žmogui. Monsinjoras ėjo visur, kur buvo šaukiamas, nė vieno neatstūmė. Jis buvo vaikščiojanti meilė, buvo modernus šiuolaikinis kunigas. Bažnyčią reikia statyti savyje, kartojo poetas monsinjoro žodžius, savyje reikia sėti gėrio sėklą ir dalytis su kitais.” (www.press.lt/DefaultL.htm)
“Eidamas 80-uosius metus, po sunkios ir ilgos ligos mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Garbės narys kunigas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Visą dešimtmetį monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo nuoširdus mūsų universiteto bičiulis, dažnas VGTU renginių dalyvis. Jo begalinis dvasingumas ir geranoriškumas dvelkė mūsų bendruomenei pasakytose kalbose, pokalbiuose su universiteto profesoriais ar studentais. Neišdildomą įspūdį paliko monsinjoras š. m. rugsėjo 18-ąją, kai jau sunkiai sirgdamas aukojo šventas mišias už mūsų universiteto mirusius profesorius, dėstytojus, darbuotojus ir studentus bei pasakytame pamoksle ragino puoselėti jaunimo dvasingumą, rengti ne tik gerus specialistus studentus, bet, svarbiausia, ir dorus, gerus žmones.

Rugsėjo 25-ąją monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, sukaupęs visas jėgas, dalyvavo ir pasakė puikią kalbą Vilniaus Gedimino technikos universitete surengtoje tarptautinėje konferencijoje “Technikos humanizavimas XXI”. Bene paskutinėje savo gyvenime viešoje kalboje monsinjoras kvietė visuomenę suklusti pasulį sukrėtusio teroro akivaizdoje, siekti, kad technikos pasiekimai tarnautų tik gėriui, dvasingumui.