Tamuzas, kurio originalus šumeriškas vardas yra Dumuzidas (Dumuzid), o vėlesnė akadų ir aramėjų forma – Tammuz, yra viena tragiškiausių ir poetiškiausių senovės Mesopotamijos mitologijos figūrų. Nors jis kartais priskiriamas velniškam panteonui, šis apibrėžimas yra visiškai klaidingas ir yra vėlesnių, monoteistinių religijų interpretacijos rezultatas. Iš tiesų, Tamuzas nebuvo nei velnias, nei demonas. Jis buvo mylimas piemenų, derlingumo ir augmenijos dievas, kurio cikliška mirtis ir (dalinis) atgimimas simbolizavo negailestingą metų laikų kaitą Mesopotamijos klimate. Jo istorija yra ne apie blogį, o apie meilę, išdavystę ir neišvengiamą gamtos ciklą.
Tamuzo mitas yra neatsiejamai susipynęs su galingiausia Mesopotamijos deive – Inana (akadų Ištar), meilės, karo ir vaisingumo deive. Tamuzas buvo jos mylimas vyras ir sutuoktinis. Jų sąjunga simbolizavo šventąsias vestuves, užtikrinančias žemės derlingumą ir gyvybės tęstinumą. Tačiau jų idilė buvo dramatiškai nutraukta viename iš svarbiausių šumerų mitų – „Inanos nusileidime į požemio karalystę“. Pasakojama, kad Inana, norėdama išplėsti savo valdžią, nusprendė aplankyti savo seserį Ereškigalę, niūriąją mirusiųjų žemės karalienę. Keliaudama pro septynis požemio vartus, Inana turėjo atiduoti po vieną savo dieviškųjų atributų, kol galiausiai atsidūrė prieš sesers sostą visiškai nuoga ir bejėgė. Ereškigalė ją nužudė ir pakabino jos pūvantį kūną ant kablio.
Trys dienas ir tris naktis Inanai negrįžtant, gyvybė žemėje pradėjo nykti. Jos ištikimas tarnas Ninšuburas kreipėsi pagalbos į dievus. Tik išminties dievas Enkis sugalvojo planą, kaip atgaivinti deivę. Tačiau požemio pasaulio taisyklės buvo negailestingos: niekas, kas ten pateko, negalėjo grįžti nepalikęs pakaitalo. Atgaivinta Inana pakilo į gyvųjų pasaulį, lydima galla – baisių požemio demonų, kurių užduotis buvo surasti ir nutempti ką nors į Inanos vietą. Inana, matydama įvairius dievus, nuolankiai apraudančius jos netektį, jų pasigailėjo. Tačiau kai ji sugrįžo į savo miestą Uruką, ji pamatė savo vyrą Tamuzą. Užuot gedėjęs, jis sėdėjo jos soste, apsirengęs prabangiais drabužiais ir besimėgaująs valdžia.
Apimta beribio įniršio dėl tokios išdavystės, Inana nukreipė į jį savo „mirties akis“ ir tarė demonams: „Šitą. Imkite jį.“ Nepaisant Tamuzo maldavimų ir bandymų pabėgti (jis meldė saulės dievą Utu paversti jį gyvate ir gazele), demonai jį galiausiai pagavo ir žiauriai nutempė į požemio karalystę, kad jis taptų Inanos pakaitalu. Ši tragiška istorija tapo pagrindu kasmetinėms gedulo ceremonijoms. Vasaros pradžioje, kai karšta saulė išdegindavo augmeniją, Mesopotamijos gyventojai apraudodavo Tamuzo mirtį. Šis ritualinis verksmas buvo ne tik gedulas, bet ir magiškas veiksmas, turėjęs padėti užtikrinti jo sugrįžimą ir gamtos atgimimą. Vėlesnėse mito versijose atsiranda Tamuzo sesuo Geštinana, kuri pasisiūlo pusę metų praleisti požemiuose vietoj savo brolio, taip paaiškindama, kodėl gamta atgyja po sausringo periodo. Taip Tamuzas tapo klasikiniu „mirštančio ir prisikeliančio“ dievo archetipu, panašiu į egiptiečių Ozyrį ar graikų Adonį.
Tamuzo relegavimas į velnišką panteoną įvyko kur kas vėliau ir yra tiesioginė Biblijos įtakos pasekmė. Hebrajų Biblijoje (Senajame Testamente), pranašo Ezechielio knygoje, aprašoma vizija, kurios metu Dievas parodo pranašui baisias „bjaurastis“, vykstančias Jeruzalės šventykloje. Viena iš šių bjaurasčių yra ši: „Prie įėjimo į Viešpaties Namų šiaurinius vartus, štai! – sėdėjo moterys ir apraudojo Tamuzą“ (Ezechielio 8:14). Iš monoteistinės judaizmo perspektyvos, svetimo, pagoniško vaisingumo dievo garbinimas pačioje švenčiausioje vietoje buvo ne tik stabmeldystė, bet ir demoniškas aktas, atstumiantis nuo tikrojo Dievo. Taip mylimas ir tragiškas Mesopotamijos dievas tapo demonizuotas kaip pavojingo pagoniško kulto simbolis. Jis nebuvo velnias savo prigimtimi, bet jo garbinimas buvo laikomas velnišku. Šis biblinis pasmerkimas galutinai įtvirtino jo neigiamą įvaizdį Vakarų tradicijoje, užgoždamas jo tikrąją, gilią ir tragišką istoriją, kuri yra viena seniausių ir labiausiai jaudinančių pasakojimų apie gyvybės, mirties ir meilės ciklą.