Zohar (hebr. זֹהַר, liet. „Švytėjimas“ arba „Spindesys“) yra pagrindinis žydų mistinės tradicijos – Kabalos – tekstas, laikomas šventuoju ir autoritetingiausiu kabalistinės literatūros kūriniu. Tradiciškai priskiriamas II a. rabino Šimono bar Jochai (Rashbi), tačiau šiuolaikiniai mokslininkai, tokie kaip Gershom Scholem, teigia, kad Zohar didžiąja dalimi buvo parašyta XIII a. Ispanijoje kabalisto Mozės de Leono (Moshe de León), galimai remiantis senesniais šaltiniais. Pirmą kartą išspausdinta apie 1290 m. Kastilijoje, knyga tapo Kabalos simboliu, vadinama „šventąja knyga“, „dangiškuoju medžiu“ ir „Toros paslapčių atskleidimu“.
Zohar parašyta daugiausia aramėjų kalba, su hebrajų kalbos intarpais, ir yra midrašinis komentaras apie Penkiaknygę (Torą), papildytas mistiniais mokymais, alegorijomis, parabolių rinkiniais ir dialogais tarp rabinų. Tekstas nagrinėja dieviškosios prigimties (Ein Sof), dešimties sefirot (dieviškųjų emanacijų), sielos, kosmoso, blogio ir žmogaus santykio su Dievu temas. Jo poetinis, metaforiškas ir kartais mįslingas stilius daro jį sudėtingu, tačiau giliai įkvepiančiu kūriniu.
Zohar susideda iš kelių dalių, įskaitant pagrindinį tekstą, Midrash HaNe’elam („Paslėptas midrašas“), Sifra di-Tzniyuta („Paslapties knyga“) ir Idra rinkinius (Idra Rabba ir Idra Zuta), kurie detalizuoja kabalistinę kosmologiją. Knygos apimtis – apie 1700 puslapių aramėjų kalba, padalinta į penkias Toros dalis (Bereshit, Shemot, Vayikra, Bamidbar, Devarim).
Zohar paveikė žydų ir krikščionių mistiką, Renesanso filosofiją (pvz., Pico della Mirandola), taip pat šiuolaikinius dvasinius judėjimus, įskaitant Naujojo amžiaus (New Age) ir popkultūrą. Ji laikoma ne tik religiniu, bet ir literatūriniu šedevru, atskleidžiančiu „Toros sielą“.
Zohar atsirado XIII a. Kastilijoje, viduramžių Ispanijoje, kuri buvo žydų mistikos ir intelektualinio gyvenimo centras. Šis laikotarpis sutapo su krikščionių reconquista, žydų bendruomenių persekiojimais ir stiprėjančiu susidomėjimu ezoterika. Zohar buvo atsakymas į teologinius iššūkius, sujungiantis senesnes mistikos tradicijas (Sefer Yetzirah, Sefer HaBahir, Heikhalot) su naujomis idėjomis, galimai paveiktomis neoplatonizmo, gnosticizmo ir islamo sufizmo. Mozė de Leonas, pagrindinis autorius, teigė, kad tekstą atrado kaip II a. rankraštį, priskirtą Šimonui bar Jochai, kuris, anot legendos, jį užrašė pasislėpęs oloje, bėgdamas nuo romėnų.
Struktūriškai Zohar yra midrašinis komentaras, sekantis Toros savaitinių porcijų (parashot) tvarka, tačiau įterpiantis mistinius nukrypimus. Pagrindinės dalys:
- Pagrindinis Zohar: Komentarai apie Torą, nagrinėjantys sefirot, Dievo prigimtį (Ein Sof), sielos kelionę ir kosmologiją. Dialogai vyksta tarp Šimono bar Jochai ir jo mokinių, dažnai naudojant parabolę apie „karalių ir jo rūmus“.
- Midrash HaNe’elam: Ankstyvesni, mažiau ezoteriniai komentarai, daugiausia apie sielą ir etiką.
- Sifra di-Tzniyuta: Trumpas, labai simboliškas tekstas apie sefirot ir kūrybos procesą.
- Idra Rabba ir Idra Zuta: Mistiniai susirinkimai (idra), kuriuose Šimonas bar Jochai atskleidžia sefirot paslaptis ir dieviškosios struktūros (Adam Kadmon) viziją.
- Raya Mehemna: Vėlesnis priedas, pabrėžiantis Dievo įsakymus ir mesijinį amžių.
- Tikkunei Zohar: Papildomas tekstas, nagrinėjantis 70 Pradžios knygos interpretacijų.
Zohar nėra linijinis narratyvas, o veikiau asociatyvių komentarų, alegorijų ir mistinių vizijų rinkinys. Jo kalba yra poetinė, pilna simbolių (pvz., Shekhinah kaip „nuotaka“ ar „mėnulis“), ir dažnai naudoja gematriją (skaičių simboliką) bei hebrajų raidžių mistiką.
Zohar nagrinėja temas, kurios sudaro Kabalos esmę:
- Dešimt sefirot: Dieviškosios emanacijos (Keter, Chokhmah, Binah, Chesed, Gevurah, Tiferet, Netzach, Hod, Yesod, Malkhut), per kurias Ein Sof (Begalinis Dievas) sąveikauja su kūrinija.
- Mistinė Toros interpretacija: Kiekviena Toros eilutė turi keturis aiškinimo lygius (Pardes: Pshat, Remez, Drash, Sod), o Zohar atskleidžia „sod“ (paslaptį).
- Dievo ir žmogaus santykis: Žmogaus veiksmai, ypač mitzvot (įsakymų laikymasis), veikia sefirot harmoniją ir Shekhinah buvimą pasaulyje.
- Sielos kelionė: Siela keliauja per pasaulius (Atzilut, Beriah, Yetzirah, Assiah), siekdama sugrįžti į dieviškąją šviesą.
- Blogio prigimtis: Blogis (Sitra Achra) kyla iš sefirot disbalanso, tačiau yra Dievo plano dalis.
Zohar reikšmė slypi jos kaip Kabalos „Šventosios Biblijos“ vaidmenyje. Ji pavertė Kabalą pagrindine žydų minties dalimi, paveikdama XVI a. Safedo kabalistus (pvz., Isaac Luria, Moshe Cordovero) ir vėlesnius judėjimus, tokius kaip chasidizmas. Zohar taip pat turėjo įtakos krikščionių mistikams (pvz., Jakob Böhme) ir Renesanso filosofams, kurie matė joje universalią išmintį. Šiuolaikiniame pasaulyje Zohar populiarėjo per Kabbalah Centre, tačiau kritikai, tokie kaip ortodoksų rabinai, smerkia jų komercializaciją.
Literatūriškai Zohar yra šedevras, kurio poetinis stilius ir vaizdingos alegorijos (pvz., Shekhinah kaip „rožė tarp erškėčių“) daro jį unikaliu. Kaip pažymėjo Gershom Scholem, „Zohar yra tarsi kosminis romanas, kuriame kiekviena Toros raidė tampa dieviškosios dramos dalimi.“
Citatos iš „Zohar“
Dėl Zohar poetinio ir alegorinio pobūdžio citatos yra simboliškos ir kviečiančios meditacijai. Žemiau pateikiamos kelios citatos (adaptuotos į lietuvių kalbą, remiantis Daniel C. Matt vertimu):
- Apie švytėjimą (Zohar 1:15a): „Toros šviesa yra paslėpta, bet tiems, kurie ją studijuoja, ji švyti kaip rožė, atskleisdama dangaus paslaptis.“
- Apie sefirot (Zohar 1:3b): „Dešimt sefirot yra Dievo karūnos brangakmeniai, per kuriuos Begalinė Šviesa teka į pasaulį, kaip upė į jūrą.“
- Apie Shekhinah (Zohar 2:99b): „Shekhinah yra Dievo nuotaka, klajojanti tremtyje, kol Izraelis sugrąžins ją per savo darbus.“
- Apie sielą (Zohar 3:152a): „Siela yra dieviškosios kibirkšties dalis, siųsta į šį pasaulį, kad surastų savo kelią atgal į Šaltinį.“
- Apie Toros studijas (Zohar 1:47a): „Kiekvienas, kuris studijuoja Torą, išlaiko pasaulį, nes Toros žodžiai yra gyvenimo kvėpavimas.“
Citatos gali skirtis priklausomai nuo vertimo (pvz., Matt, Tishby, Sperling). Lietuvių kalba pilno vertimo nėra, tačiau fragmentai prieinami per akademinius šaltinius.
Palyginimai su kitais kūriniais
Zohar turi panašumų su kitais šventaisiais tekstais, tačiau jo kabalistinė teosofija yra unikali:
- Sefer HaBahir: Bahir yra Zohar pirmtakas, įvedantis sefirot, bet Zohar yra platesnis, poetiniai ir struktūriškai sudėtingesnis.
- Šventoji Bagavatam: Abu pabrėžia dieviškąją meilę (bhakti ir Shekhinah), bet Bhagavatam orientuota į Krišnos naratyvą, o Zohar – į Toros egzegezę.
- Šventieji vedų tekstai (Śruti): Śruti yra apreikšti, kaip Zohar tradiciškai laikomas, tačiau Śruti akcentuoja ritualus, o Zohar – mistinę kosmologiją.
- Kitáb-i-Aqdas: Abu moko apie Dievo valią, bet Kitáb-i-Aqdas yra įstatymų rinkinys, o Zohar – alegorinis komentaras.
- Koranas: Abu naudoja poetinę kalbą ir mistinius elementus, bet Zohar yra midrašinis, o Koranas – tiesioginis apreiškimas.
dų bendruomenės ar kabalos studijų grupės Lietuvoje (pvz., Vilniuje) gali pasiūlyti įvadines paskaitas.
Kodėl verta skaityti?
Zohar yra vertingas tiems, kurie domisi:
- Kabalos esme: Atskleidžia sefirot, Shekhinah ir mistinę Toros prasmę.
- Žydų mistika: Siūlo gilų žvilgsnį į dieviškąją struktūrą ir sielos kelionę.
- Literatūra: Jo poetinis stilius ir alegorijos yra žydų literatūros šedevras.
- Filosofija: Nagrinėja Dievo, blogio ir žmogaus egzistencijos klausimus.
- Dvasinis augimas: Skatina introspekciją ir ryšį su dieviškumu per Toros studijas.
Nors Zohar gali būti sudėtingas dėl savo mįslingos kalbos ir apimties, jo vaizdingos metaforos yra prieinamos tiems, kurie ieško dvasinio įkvėpimo. Kaip pažymėjo vienas X vartotojas: „Zohar yra tarsi žvaigždėtas dangus – kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau šviesos matai.“ Rekomenduojama pradėti nuo Bereshit skyriaus (Pradžios knygos komentarų) arba Idra Rabba, kad pajustumėte teksto mistinę dvasią.