Mircea Eliade knyga, lietuviškai pavadinta „Šventybė ir pasaulietiškumas“, originalo kalba prancūzų – „Le Sacré et le Profane“, yra vienas pagrindinių religijotyrininko veikalų, nagrinėjančių šventumo esmę ir jo vietą žmogaus gyvenime. Autorius, Mircea Eliade (rumunų kilmės, pranc. Mircea Eliade), 1957 m. išleistoje knygoje analizuoja, kaip religinis žmogus suvokia šventą laiką, erdvę ir simbolius, palygindamas tai su modernaus, sekuliarizuoto žmogaus pasaulėžiūra. Lietuviškas vertimas, parengtas 1997 m. leidykloje „Mintis“, leidžia skaitytojams giliau suprasti Eliade įžvalgas apie religijos ir šventumo prigimtį.
Eliade teigia, kad religija yra ne tik tikėjimų ar ritualų rinkinys, bet ir būdas suvokti tikrovę per šventumo patirtį. Jo pagrindinė idėja – šventumo ir pasaulietiškumo (profaniškumo) skirtumas, kuris formuoja religinio žmogaus pasaulėžiūrą. „Šventumas yra tikrovė, kuri peržengia kasdienį pasaulį ir atveria žmogui dieviškąją dimensiją,“ – rašo Eliade. Religinis žmogus, anot jo, gyvena dualistinėje tikrovėje, kur šventos erdvės, laikas ir simboliai leidžia jam susijungti su kosmine tvarka, o modernus žmogus dažnai praranda šią dimensiją, gyvendamas tik profaniškame pasaulyje.
Pagrindiniai klausimai, kuriuos Eliade nagrinėja knygoje, susiję su religija, apima šiuos aspektus:
- Šventos erdvės reikšmė. Eliade pabrėžia, kad religinis žmogus suvokia erdvę kaip nevienalytę: šventos vietos, tokios kaip šventyklos ar kalnai, yra „pasaulio centras“, jungiantis žmogų su dieviškumu. „Šventa erdvė yra vieta, kur vyksta hierofanija – dieviškumo apsireiškimas,“ – teigia jis. Pavyzdžiui, šventovė ar medis gali tapti axis mundi (pasaulio ašimi), simbolizuojančia ryšį tarp dangaus ir žemės.
- Švento laiko prigimtis. Eliade skiria šventą laiką, kuris yra cikliškas ir amžinas, nuo linijinio, profaniško laiko. „Per ritualą žmogus sugrįžta į mitinį laiką, kai pasaulis buvo sukurtas,“ – rašo jis. Ritualai, tokie kaip šventės ar iniciacijos, leidžia religiniam žmogui išgyventi „pradžios laiką“, taip įveikiant kasdienio gyvenimo chaosą.
- Simbolių ir mitų vaidmuo. Eliade teigia, kad religiniai simboliai ir mitai yra šventumo nešėjai, padedantys žmogui suprasti kosminę tvarką. „Simbolis atveria žmogui tikrovės lygmenį, kuris neprieinamas profaniškam mąstymui,“ – rašo jis. Pavyzdžiui, vanduo daugelyje religijų simbolizuoja apsivalymą ir atsinaujinimą, atspindėdamas universalią šventumo patirtį.
- Modernaus žmogaus sekuliarizacija. Eliade pastebi, že šiuolaikinis žmogus, gyvenantis sekuliarizuotoje visuomenėje, prarado tiesioginį ryšį su šventumu, tačiau religiniai modeliai išlieka pasąmonėje. „Net sekuliarus žmogus išlaiko šventumo pėdsakus savo elgesyje, pavyzdžiui, šventėse ar mene,“ – teigia jis. Ši idėja rodo, kad religinis mąstymas yra giliai įsišaknijęs žmogaus prigimtyje, net jei jis to nesuvokia.
Eliade taip pat nagrinėja, kaip religinis žmogus per ritualus ir simbolius įveikia profanišką egzistenciją. Pavyzdžiui, jis aprašo, kaip iniciacijos ritualai transformuoja individą, perkeldami jį į naują, šventą būseną. „Iniciacija yra mirtis ir atgimimas, leidžiantis žmogui tapti dalimi šventos tikrovės,“ – rašo jis. Ši mintis pabrėžia religijos kaip transformuojančios jėgos vaidmenį.
Įdomus istorinis kontekstas: Eliade rašė šią knygą XX a. viduryje, kai Europa dar atsigaudinėjo po Antrojo pasaulinio karo, o sekuliarizacija sparčiai keitė visuomenės pasaulėžiūrą. Jo darbą paveikė ne tik akademiniai religijų tyrimai, bet ir asmeninės patirtys, įskaitant vaikystę Rumunijoje, kur jis stebėjo tradicinius ritualus, ir ortodoksų krikščionybės įtaka. Eliade siekė parodyti, kad šventumo patirtis yra universali, nepriklausanti nuo konkrečios religinės tradicijos, todėl jo idėjos rado atgarsį tiek tarp krikščionių, tiek tarp Rytų religijų tyrinėtojų. Jo darbas kartais kritikuojamas už pernelyg apibendrintą požiūrį į skirtingas kultūras, tačiau jis išlieka įtakingas religijotyroje.
Eliade požiūris į religiją yra unikalus tuo, kad jis pabrėžia šventumo kaip universalios žmogaus patirties svarbą. Jis kritikuoja modernų sekuliarizmą, kuris, jo manymu, atskiria žmogų nuo kosminės prasmės, tačiau kartu mato viltį, kad šventumo pėdsakai išlieka net šiuolaikiniame pasaulyje. „Religinis žmogus gyvena tam, kad patirtų šventumą, kuris suteikia gyvenimui prasmę,“ – teigia Eliade, kviesdamas skaitytojus ieškoti šventumo kasdienybėje.