Šventoji Hildegarda Bingenietė (1098–1179) buvo vokiečių benediktinė vienuolė, mistikė, teologė, mokslininkė, gydytoja, kompozitorė ir viena iškiliausių viduramžių moterų. Ji laikoma viena iš Bažnyčios mokytojų ir yra viena pirmųjų krikščioniškosios Vakarų pasaulio mistikių, kurios raštai ir vizijos paliko gilų pėdsaką krikščioniškame dvasingume, moksluose bei mene. Hildegarda garsėjo savo pranašiškomis vizijomis, teologinėmis įžvalgomis ir ypatingu dvasiniu bei meniniu palikimu.
Ankstyvasis gyvenimas ir vienuolinė tarnystė
Hildegarda gimė 1098 metais, kilmingoje šeimoje, netoli Bingeno prie Reino, Vokietijoje. Būdama vos aštuonerių metų, ji buvo atiduota į benediktinių vienuolyną Disibodenberge, kur buvo ugdoma griežtame religiniame gyvenime. Nuo mažens ji patyrė mistines vizijas, kurios, kaip ji vėliau rašė, lydėjo ją visą gyvenimą. Hildegarda nusprendė savo gyvenimą skirti Dievui, ir 1112 metais priėmė vienuolės įžadus.
Vėliau, tapusi vienuolyno abate, ji persikėlė į Rupertsbergo vienuolyną, kur jai vadovaujant moterų bendruomenė išaugo. Vienuolyne ji pradėjo plėtoti ne tik dvasinę veiklą, bet ir mediciną, rašydama apie įvairias gydymo praktikas, augalų gydomąsias savybes ir sveiką gyvenseną.
Mistinės vizijos
Nuo ankstyvos vaikystės Hildegarda patyrė mistines vizijas, kurias laikė Dievo apreiškimais. Nepaisant to, ji ilgą laiką vengė apie jas kalbėti, nes bijojo, kad šie išgyvenimai nebus suprasti ar priimti. Tik 1141 metais, būdama apie 43 metų, Hildegarda pajuto, kad turi Dievo nurodymą užrašyti savo vizijas. Ji pradėjo rašyti savo garsųjį veikalą „Scivias“ (lot. Scito vias Domini – „Pažink Viešpaties kelius“), kuriame užfiksuota daugiau nei 25 vizijos apie pasaulio sukūrimą, žmogaus nuopuolį ir išganymą, Bažnyčią ir kosminę tvarką.
Jos vizijos buvo ne tik religinio, bet ir gilaus teologinio bei filosofinio pobūdžio. Hildegarda vizijas suvokė kaip Dievo apreiškimus, o jos darbai buvo laikomi pranašiškais. Ji aprašė ne tik Dievo grožį, bet ir pasaulio bei žmonijos būklę, kalbėjo apie dvasines ir fizines ligas, Bažnyčios problemas ir būtiną moralinį bei dvasinį atsinaujinimą.
Raštai ir mokymai
Hildegarda buvo ypatingai produktyvi rašytoja, palikusi daug teologinių, filosofinių ir medicininių veikalų. Be „Scivias“, ji parašė ir kitus svarbius teologinius kūrinius: „Liber vitae meritorum“ (Gyvenimo nuopelnų knyga) ir „Liber divinorum operum“ (Dievo darbų knyga). Šiuose veikaluose ji nagrinėjo žmogaus sielos kelionę, kosmoso tvarką, Dievo išmintį ir teisingumą.
Be teologijos, Hildegarda taip pat rašė apie gamtos mokslus ir mediciną. Jos veikalai „Physica“ ir „Causae et Curae“ buvo svarbūs viduramžių medicinos darbai. Ji aprašė augalų, gyvūnų ir mineralų gydomąsias savybes, kalbėjo apie ligų priežastis ir gydymą, taip pat daug dėmesio skyrė mitybai ir sveikatingumui. Šie darbai parodo Hildegardos gilią pagarbą gamtai ir jos supratimą apie kūrinijos bei sveikatos vienybę.
Muzika ir menas
Hildegarda buvo ir talentinga kompozitorė. Jos muzikiniai kūriniai yra vieni seniausių žinomų kompozicijų, sukurtų moters. Ji parašė daugiau nei 70 giesmių ir vieną liturginę dramą „Ordo Virtutum“ (Dorybių tvarka), kuri buvo vienas iš pirmųjų viduramžių moralinių spektaklių. Jos muzika buvo glaudžiai susijusi su mistinėmis vizijomis ir Dievo garbinimu, o giesmės išsiskyrė tiek tekstų gilumu, tiek melodine grožybe.
Paskutinieji metai ir šventumo pripažinimas
Hildegarda mirė 1179 metų rugsėjo 17 dieną, būdama 81 metų. Nors buvo iš karto po mirties gerbiama kaip šventoji, oficialiai ji buvo kanonizuota tik 2012 metais, kai popiežius Benediktas XVI ją paskelbė šventąja ir suteikė Bažnyčios mokytojos titulą.
Šv. Hildegarda Bingenietė buvo išskirtinė asmenybė, kurios dvasinė galia, intelektas ir meniniai gabumai paliko gilų pėdsaką Bažnyčios ir kultūros istorijoje. Jos mokymai apie kosminę tvarką, žmogaus sielos grožį ir Dievo meilę žmonijai iki šiol įkvepia tiek dvasinius, tiek mokslinius ieškotojus. Jos šventė minima rugsėjo 17 dieną, o Hildegarda išlieka viena didžiausių moterų Bažnyčios istorijoje.
Hildegarda, nuo vaikystės išsiskyrusi ypatingu dvasingumu, patyrė daugybę mistinių vizijų, kurias aprašė savo veikaluose, tokiuose kaip „Scivias“ („Žinok kelius“), „Liber vitae meritorum“ („Gyvybės nuopelnų knyga“) ir „Liber divinorum operum“ („Dieviškųjų darbų knyga“). Šios vizijos, apimančios kosmologinius, teologinius ir antropologinius aspektus, buvo interpretuojamos kaip Dievo apreiškimai, atskleidžiantys pasaulio sandarą ir žmogaus vietą Dievo plane. Jos teologija pabrėžia Dievo meilę ir gailestingumą, kartu su griežtu moraliniu reikalavimu. Hildegarda akcentavo Dievo visapusiškumą ir jo apreiškimą gamtoje, matydama Dievo veikimą visame kūrinyje, kaip sakoma Psalmyne: „Dangūs pasako Dievo šlovę, o skliautas skelbia Jo rankų darbą“ (Ps 19, 2).Jos raštai, kupini alegorijų ir simbolinės kalbos, tapo svarbiu viduramžių mistikos šaltiniu, įkvėpė daugelį teologų ir dvasininkų. Hildegarda, kaip ir daugelis kitų mistinių rašytojų, siekė perteikti nepaprastą Dievo grožį ir didybę, žmogaus trapumą prieš Dievą ir būtinybę gyventi pagal Dievo valią. Jos gyvenimas ir darbai liudija apie tvirtą tikėjimą ir pasiaukojimą Dievui, įkūnydami krikščioniškąsias vertybes. Hildegardos palikimas tęsiasi iki šių dienų, jos raštai ir muzika tebėra studijuojami ir vertinami kaip vertingas dvasinio ir meninio paveldo šaltinis. Ji, kaip moteris, sugebėjusi įveikti viduramžių visuomenės apribojimus ir palikti tokį reikšmingą pėdsaką Bažnyčios istorijoje, yra išties įkvepianti asmenybė.