Nuo pirmykščių ugnikalnių papėdžių iki šiuolaikinių miestų stogų žmonės visais laikais valgė ne tik kūnui, bet ir sielai. Kai kurios vaišės niekada nebuvo vien paprasti patiekalai – jos gimė kaip auka dievams, atminimas protėviams arba tylus dialogas su pasaulio tvarka. Šventieji valgiai sujungia skonius ir tikėjimus: nuo neraugintos duonos, kuri išgelbėjo bėgančius iš Egipto, iki komunijos ostijos, kur maža balta plotkelė tampa didžiųjų religijų tiltu tarp žmogaus ir Dievo.
Žuvis, tylus ankstyvųjų krikščionių ženklas, koliva, bylojanti apie gyvenimo ir mirties ratą, datulės, kurios per Ramadano vakarą nutraukia dienos pasninką, arba Khao chae, karališkasis tailandietiškas ryžių patiekalas, atnešantis atgaivą karštyje ir dvasinį apsivalymą. Šie valgiai kalba ne žodžiais, bet skoniu, tekstūra ir simboliais. Jie perduoda bendruomenės tapatybę, istorijos prisiminimus ir žmogaus troškimą būti arčiau švento.
Šiame puslapyje atrasite pasaulio religijų šventinius patiekalus, jų istorijas ir dvasines prasmes. Maistas – tai ne tik tai, kas dedama į burną. Tai ir tai, kas palieka žymę širdyje.
Šventieji valgiai Lietuvoje
Kalėdaičiai (plotkelės).
Kalėdaičiai – plonos, bekvapės, neraugintos duonos paplotėlės, primenančios krikščionių ostiją. Jie gaminami iš gryno kvietinių miltų ir vandens mišinio, kepami specialiose formose, neretai puošiami religiniais simboliais (angelai, kryžiai, žvaigždės). Kalėdaičiai dalijami Kūčių vakarienės pradžioje, kaip šeimos ir bendruomenės vienybės bei taikos ženklas. Ši tradicija siekia krikščionybės įsigalėjimą Lietuvoje, tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad paplotėlių dalijimasis galėjo turėti ir pagoniškų šaknų, susijusių su duonos kaip gyvybės simboliu. Dalijantis Kalėdaičiais, šeimos nariai palinki vieni kitiems gerovės, sveikatos ir dvasinės ramybės. Jie simbolizuoja Kristaus kūną, todėl yra laikomi šventais. Valgo visa šeima, net simboliškai duodama gyvūnams ar mirusiųjų vėlėms paminėti. Kartais paplotėliai siunčiami toli esantiems šeimos nariams kaip dvasinės bendrystės ženklas. Tai vienas giliausių krikščioniškų ritualinių valgių Lietuvoje.
Kūčių valgiai (12 patiekalų).
Kūčių vakarienė Lietuvoje susideda iš dvylikos pasninko patiekalų, simbolizuojančių Jėzaus mokinius arba metų mėnesius. Nors patiekalai skiriasi pagal regionus ir šeimų tradicijas, dažniausiai ruošiami grūdai (kūčia), žuvis, daržovių patiekalai, riešutai, medus, aguonpienis, obuoliai ir grybai. Kiekvienas valgis turi simbolinę prasmę: žirniai reiškia derlių, medus – saldų gyvenimą, grybai – ryšį su gamta ir mirusiųjų pasauliu. Valgoma be mėsos, pieno ir kiaušinių – laikantis pasninko. Kūčių valgiai simbolizuoja dėkingumą už praėjusius metus ir viltį ateičiai. Jie taip pat siejami su pagoniškomis metų rato apeigomis ir gamtos ciklų garbinimu. Vakarienė prasideda, kai patekėja pirmoji vakaro žvaigždė, dažniausiai visa šeima susirenka prie stalo. Po valgio neretai atliekami senoviniai burtai ar ateities spėjimai. Kūčių patiekalai išlieka ne tik religine, bet ir kultūrine lietuvių tapatybės dalimi.
Duona.
Duona Lietuvoje laikyta ne tik pagrindiniu maistu, bet ir gyvybės, gausos bei šventumo simboliu. Ji gaminama iš ruginių arba kvietinių miltų, vandens, raugės ir druskos, kartais pridedama sėklų ar kitų pagardų. Prieš pjaunant duoną tradiciškai būdavo peržegnojama, o trupinius žmonės rinkdavo ir niekada neišmesdavo – jie laikyti šventais. Senovėje tikėta, kad duona turi sielą ir gali atnešti laimę ar nelaimę, jei su ja blogai elgsies. Pirmosios duonos riekės būdavo skiriamos mirusiųjų vėlėms arba išdalijamos šeimos nariams kaip palaiminimas. Duona vaidino svarbų vaidmenį ir vestuvėse, ir laidotuvėse – ji siejo žmogų su Dievu ir protėviais. Krikščionybėje duona įgijo dar gilesnę reikšmę – tapo Kristaus kūno simboliu per Eucharistiją. Valgo visi, be išimties – nuo paprasto valstiečio iki dvasininko. Duonos kepimas iki šiol išliko kaip ritualas, o naminė ruginė duona laikoma lietuvių kulinarinio paveldo pasididžiavimu. Duona ne tik maistas, bet ir dvasinė vertybė, liudijanti ryšį tarp žmogaus, žemės ir Dievo. Tėvai moko vaikus pakelti duoną, jei ji nukrito ant žemės, nes ji šventa.
Medus.
Medus nuo seniausių laikų Lietuvoje laikytas ne tik maistu, bet ir sakraliu simboliu. Jis buvo naudojamas apeigose, skirtose dievams, protėviams ir gamtos dvasioms. Pagoniškame tikėjime medus reiškė saulės šviesą, gyvybės saldumą ir nemirtingumą. Krikščionybės laikotarpiu medus įgavo naują prasmę – tapo Dievo malonės ir dvasinio saldumo ženklu. Jis dažnai naudotas religinėse šventėse, ypač Kūčių patiekaluose ir šventiniuose pyraguose. Medus buvo dedamas į aukojimus, naudojamas gydymui ir apsaugos ritualams. Žmonės tikėjo, kad medus gali apsaugoti nuo blogio ir pritraukti sėkmę. Valgė visi – nuo valstiečių iki dvarininkų, dažnai medus buvo dovanojamas kunigams ar svečiams kaip ypatingos pagarbos ženklas. Lietuviškos bitininkystės tradicijos ir šiandien siejamos su šventumu. Medus išlieka gyvu dvasinio ir žemiško gyvenimo junginiu.
Kiaušiniai.
Kiaušiniai Lietuvoje nuo seno simbolizavo gyvybę, vaisingumą ir atgimimą. Pagoniškose pavasario šventėse jie buvo siejami su gamtos prisikėlimu po žiemos. Velykų laikotarpiu krikščionybėje kiaušinis įgavo naują prasmę – tapo Kristaus prisikėlimo ir naujo gyvenimo simboliu. Kiaušiniai buvo marginami specialiais raštais, kurių daugelis turi gilią simbolinę reikšmę (saulė, žvaigždė, gyvybės medis). Jie ne tik valgomi, bet ir dovanojami kaip palinkėjimas laimės, sveikatos ir derliaus gausos. Kiaušiniai dažnai buvo naudojami per Velykų apeigas ir šeimos pusryčius. Kai kuriose vietovėse kiaušinius dėdavo ant kapų kaip pagarbos mirusiesiems ženklą. Margučiai tapo neatsiejama lietuvių tautos kultūros dalimi. Net ir šiandien marginimas laikomas ne tik kūryba, bet ir dvasine praktika. Valgo visi, bet pirmasis kiaušinis dažnai skiriamas vyriausiajam šeimos nariui ar svečiui kaip pagarba.
Pirmosios pavasario žolelės (laukiniai žalumynai).
Pirmosios pavasario žolelės Lietuvoje laikytos ypatingu gyvybės ženklu. Po ilgos žiemos jos simbolizavo gamtos atgimimą ir naujos gyvybės pradžią. Pagoniškose pavasario šventėse žolelės buvo naudojamos tiek maistui, tiek ritualams. Dažniausiai rinkdavo dilgėles, garšvas, rūgštynes, žliūges ir kitus natūralius žalumynus. Iš jų gamindavo sriubas, troškinius arba valgydavo šviežius su duona. Tikėta, kad pirmosios žolelės suteikia žmogui žemės jėgą ir apsaugo nuo ligų. Šios žolelės dažnai buvo aukojamos dievams ar paliekamos ant akmenų kaip padėka žemei. Vėliau ši tradicija susiliejo su pavasario krikščioniškomis šventėmis, kai pirmieji derliaus ženklai buvo palaiminami bažnyčioje. Valgyti šias žoleles buvo laikoma ne tik kūnišku, bet ir dvasiniu apsivalymu. Šiandien dalis šių papročių išliko lietuvių kulinarijoje ir etnokultūroje.
Velykinis pyragas (boba).
Velykinis pyragas, vadinamas boba, yra tradicinis Velykų kepinys, atėjęs į Lietuvą per slavų kultūros įtaką. Paprastai kepamas iš mielinės tešlos, pagardintas razinomis, vanile ar cukruje virtais vaisiais. Pyragas simbolizuoja Kristaus prisikėlimą ir dvasinį atsinaujinimą. Jo apvali arba aukšta forma primena šviesos bokštą arba gyvenimo pilnatvę. Velykinis pyragas buvo kepamas tik kartą per metus, todėl turėjo ypatingą reikšmę. Pyragas būdavo palaiminamas bažnyčioje kartu su kitais velykiniais valgiais. Jis tapdavo šventinio stalo centru ir dalijamas visai šeimai bei svečiams. Valgyti bobą reiškė džiaugsmą, bendrystę ir naujo ciklo pradžią. Kai kuriose šeimose išlikusi tradicija kepti bobą kaip šeimos ryšio ir perduodamų receptų simbolį. Šiandien boba tebėra gerbiamas Velykų vaišių simbolis daugelyje Lietuvos regionų.
Medaus pyragas.
Medaus pyragas Lietuvoje žinomas nuo senų laikų kaip šventinis ir ritualinis kepinys. Jo pagrindas – ruginių ar kvietinių miltų tešla su dideliu kiekiu medaus, kuris suteikia ne tik saldumą, bet ir simbolinę reikšmę. Medus siejamas su gausa, sveikata ir Dievo palaima. Pyragai būdavo kepami ypatingomis progomis: per religinius minėjimus, atlaidus, vestuves ar net laidotuves. Kai kuriuose kraštuose pyragas buvo dovanojamas kunigams arba bendruomenės nariams kaip taikos ir draugystės ženklas. Jo ilgai išliekanti šviežumas laikyta gerų metų ar tvirtos šeimos simboliu. Kepant dažnai naudota prieskonių: cinamono, gvazdikėlių, kartais riešutų. Nors šiuolaikinėje Lietuvoje medaus pyragas tapo paprastu desertu, kai kuriose šeimose jis tebelaikomas šventinio stalo patiekalu. Regionuose kaip Žemaitija ar Suvalkija medaus pyrago receptai perduodami iš kartos į kartą. Šis pyragas išlaiko gyvą ryšį su senąja lietuvių kulinarine ir dvasine tradicija.
Žuvis.
Žuvis Lietuvoje nuo seno turėjo ne tik maistinę, bet ir sakralinę reikšmę. Krikščionybėje žuvis simbolizuoja Jėzų Kristų ir tikėjimo slaptą ženklą – pirmieji krikščionys naudojo žuvies simbolį persekiojimų laikotarpiu. Lietuvoje žuvis tapo pagrindiniu pasninko valgiu per Kūčias ir kitus pasninko laikotarpius. Valgoma ne tik iš paklusnumo religijos taisyklėms, bet ir kaip dvasinio apsivalymo bei susilaikymo simbolis. Populiariausios buvo silkių, karpių, lydekų, ešerių patiekalai. Žuvis taip pat naudota per atlaidus ir religinio susikaupimo šventes. Kai kuriuose regionuose žuvies patiekalai buvo siejami su laimės ir vaisingumo palinkėjimu. Žvejyba ir žuvies dovanojimas bendruomenei laikyta svarbia dalimi religinėje kultūroje. Šiandien žuvis išlaiko svarbią vietą lietuviškame šventiniame meniu, ypač per religines šventes. Ji simbolizuoja gyvybę, dvasinę švarą ir bendrystę.
Aguonpienis.
Aguonpienis – tradicinis Kūčių patiekalas, laikomas šventu ir apeiginiu. Jis gaminamas iš aguonų, kurios trinamos iki išsiskiria aliejus, o tada skiedžiamos šaltu vandeniu ar pienu, dažnai pagardinamos medumi ar cukrumi. Ši sriuba dažniausiai patiekiama su kūčiukais – mažais kepiniais iš neraugintos tešlos. Aguonpienio simbolika siekia dar pagoniškus laikus – aguonos laikytos vaisingumo, gausos ir sielos nemirtingumo ženklu. Krikščionybės laikais aguonpienis perėmė naujas prasmes, tapdamas vilties, prisikėlimo ir amžinybės simboliu. Patiekalas valgomas Kūčių vakarą, kai susilaikoma nuo mėsos ir pieno produktų. Jis laikomas švelniu perėjimu nuo kasdienio maisto prie šventos vakarienės. Aguonpienį ragauja visa šeima, dažnai linkėdama vieni kitiems sveikatos ir derlingų metų. Šiandien aguonpienis tebėra neatsiejama Kūčių tradicijos dalis daugelyje Lietuvos šeimų.
Šventieji valgiai pasaulyje
Matzot (nerauginta duona).
Religija: Judaizmas. Valgoma: Izraelis, JAV, Europos ir pasaulio žydų bendruomenės.
Matzot – tradiciniai ploni neraugintos duonos papločiai, kepami tik iš miltų ir vandens. Judaizme jie simbolizuoja skubų izraelitų išėjimą iš Egipto, kai dėl skubėjimo jie nespėjo pasiruošti raugintos duonos. Matzot valgoma per Pesach (Paschos) šventę, kuri trunka septynias arba aštuonias dienas. Šiuo laikotarpiu tikintieji vengia visų raugintų produktų. Paplotė laikomas ne tik istoriniu prisiminimu, bet ir nuolankumo ženklu. Nerauginta duona primena laisvės kainą ir Dievo globą išrinktajai tautai. Matzot kepimo taisyklės yra labai griežtos – nuo miltų sumaišymo iki kepimo turi praeiti ne daugiau kaip 18 minučių. Tradiciškai valgoma su žolelėmis, charosetu ar kita Pesacho vakarienės dalimi. Tai vienas svarbiausių judaizmo ritualinių maisto produktų. Lietuviškai vadinama „nerauginta paplotė“.
Eucharistinė duona (komunija).
Religija: Krikščionybė (katalikai, ortodoksai, protestantai). Valgoma: Visame pasaulyje – Europoje, Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje.
Eucharistinė duona, dar vadinama komunijos ostija, yra krikščionių švenčiausias ritualinis valgis. Ji pagaminta iš kvietinių miltų ir vandens be jokių papildomų priedų ar raugo. Eucharistinė duona simbolizuoja Jėzaus Kristaus kūną, pagal paskutinės vakarienės žodžius: „Tai mano kūnas“. Komunijos metu tikintieji priima ostiją kaip vienybės su Kristumi ženklą. Katalikų tradicijoje naudojama labai plona, apvali ostija, dažnai su įspaustais religiniais simboliais. Rytų krikščionių (stačiatikių) liturgijoje naudojama rauginta duona. Eucharistinė duona laikoma dvasinio atgimimo ir išganymo ženklu. Valgo visi priėmusieji Pirmosios komunijos sakramentą arba dalyvaujantys Eucharistijoje. Ostijos gaminamos vienuolynuose arba specialiai tam įgaliotuose centruose. Lietuviškai vadinama „komunijos ostija“.
Prasada.
Religija: Hinduizmas. Valgoma: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Pietryčių Azijos hinduistų bendruomenės.
Prasada – hinduizmo ritualinis maistas, kuris pirmiausia aukojamas dievams šventykloje ar namų altoriuje. Po pašventinimo maistas dalijamas tikintiesiems kaip dievų malonės ženklas. Prasada gali būti saldumynai, vaisiai, ryžiai, pieno patiekalai ar net paprasti vaisiai. Tai ne tik valgymas, bet ir dvasinis veiksmas – valgant prasada laikoma, kad žmogus priima dievišką energiją. Dažnai prasada gaminama laikantis švaros ir sąmoningo maisto ruošimo taisyklių. Kai kurios šventyklos garsėja tam tikrais prasada patiekalais, pvz., Puri Jagannath šventykla su savo Mahaprasada. Prasada valgoma šventyklose po apeigų arba šeimos šventėse. Valgo visi – nuo vaikų iki senolių, nepriklausomai nuo socialinės padėties. Lietuviškai galime vadinti „šventas aukos maistas“.
Langaras.
Religija: Sikhizmas. Valgoma: Indija (ypač Pendžabas), Jungtinė Karalystė, Kanada, JAV, Australija, kitos sikų diasporos bendruomenės.
Langaras – sikų religijos bendruomeninis maistas, gaminamas ir dalijamas visiems be išimties. Tai simbolizuoja lygybę, atjautą ir bendruomeniškumą, nepriklausomai nuo tikėjimo, kastos ar socialinio statuso. Valgiaraštis paprastai sudarytas iš paprastų, vegetariškų patiekalų: lęšių sriubos (dal), ryžių, daržovių troškinių ir chapati duonos. Langaro ruošimas laikomas savanorystės (seva) forma ir dvasine tarnyste. Didžiausi langarai, pavyzdžiui, Amritsaro Auksinėje šventykloje, maitina dešimtis tūkstančių žmonių kasdien. Ši praktika prasidėjo nuo sikų religijos įkūrėjo Guru Nanako laikų. Langaras skatina tarpusavio pagarbą, bendruomenės dvasią ir maitinimą kaip šventą pareigą. Jis tampa ne tik maistu, bet ir tikėjimo išraiška. Lietuviškai galima vadinti „bendruomeninė vaišė“.
Halva.
Halva – saldus patiekalas, paplitęs Indijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Balkanuose. Pagaminama iš manų, sezamo, avinžirnių miltų arba riešutų, cukraus ar medaus ir dažnai pagardinama prieskoniais, pvz., kardamonu. Indijoje ir daugelyje Rytų kultūrų halva dažnai aukojama dievams šventyklose kaip prasada. Ji simbolizuoja dvasinį saldumą, atsidavimą ir bendrystę su dieviškumu. Halva ruošiama per šventes, vestuves ir religines ceremonijas. Dažnai naudojama kaip ritualinė auka per šventyklų festivalius ar šeimos apeigas. Valgo visi – tikintieji, svečiai ir bendruomenės nariai. Skirtingos bendruomenės turi savo halvos receptų tradicijas. Lietuvoje halva žinoma kaip „halva“, nors ji nėra tradicinė lietuvių šventinė vaišė.
Sederio vakarienės patiekalai.
Religija: Judaizmas. Valgoma: Izraelis, JAV, Europos ir pasaulio žydų bendruomenės per Pesach šventę.
Sederio vakarienė – ritualinė vakarienė, švenčiama Pesacho (Išėjimo) šventės pirmąją naktį. Jos pagrindas – simboliniai maisto produktai, kurie primena žydų tautos vergiją Egipte ir išvadavimą. Ant stalo dedamos karčios žolelės (maror), simbolizuojančios vergijos kartumą, keptas kiaušinis – atsinaujinimą ir gyvenimo ciklą, ir charosetas – saldus riešutų ir obuolių mišinys, primenantis molį, iš kurio buvo gaminami vergų plytos. Taip pat yra neraugintos duonos paplotės (matzot) ir sūrus vanduo, simbolizuojantis vergų ašaras. Kiekvienas patiekalas turi savo vietą ir reikšmę pagal ritualo tvarką (seder reiškia „tvarka“). Sederio vakarienė ne tik primena istorinius įvykius, bet ir moko apie laisvės vertę. Šeimos ir bendruomenės susėda kartu, skaito Haggadah – Išėjimo istoriją ir aiškinimus. Vakarienė įgauna edukacinę, dvasinę ir kultūrinę reikšmę. Valgoma Pesacho išvakarėse, dalyvauja visa šeima, dažnai ir svečiai. Lietuviškai galėtume pavadinti „Pesacho vakarienės valgiaraštis“.
Korban.
Religija: Judaizmas (senovės šventyklų laikotarpis). Valgoma/minima: Senovės Izraelis; šiandien simboliškai minimas žydų bendruomenėse visame pasaulyje.
Korban – hebrajiškas žodis, reiškiantis „auka“ ar „artinimąsi“ prie Dievo. Senovės judaizmo laikais Korban buvo įvairūs aukojami maisto produktai – gyvuliai, paukščiai, grūdai, vynas ar duona – Šventyklos ritualuose Jeruzalėje. Šios aukos turėjo skirtingus tikslus: dėkojimo, atgailos ar šventimo. Korban buvo laikomas žmogaus ryšio su Dievu stiprinimu, ne tik fiziniu aukojimu, bet ir dvasiniu veiksmu. Po Antrosios Šventyklos sugriovimo (70 m.) fizinių aukų praktika nutrūko. Šiandien Korban minimas simboliškai per maldas ir šventinius patiekalus. Kai kurios bendruomenės Pesacho metu kepa avinėlio kaulą kaip priminimą apie senovines aukas. Korban idėja judaizme liko kaip Dievo artumo troškimo išraiška. Ši sąvoka padarė didelę įtaką ir kitų religijų aukų sampratai. Lietuviškai – „auka“.
Sviesto pyragai (Tibeto Losaro šventė).
Religija: Tibeto budizmas. Valgoma/naudojama: Tibetas, Nepalas, Butanas, Mongolija, Tibeto diasporos bendruomenės.
Sviesto pyragai, dar vadinami torma, yra svarbus Tibeto budizmo ritualinis maistas. Jie gaminami iš miežių miltų, sviesto (ar sviesto ghi) ir kartais dažomi ryškiomis spalvomis. Šie pyragai formuojami į įvairias simbolines skulptūras: gėlių, dievų, apsauginių dvasių ar geometrinių figūrų pavidalu. Per Losaro – Tibeto Naujuosius metus – pyragai aukojami šventyklose, vienuolynuose ir namų altoriuose. Jie simbolizuoja pasišventimą, gausą ir blogio jėgų nuraminimą. Po apeigų dalis torma gali būti dalijama žmonėms ar simboliškai atiduodama gamtai (upėms, kalnams). Kūrimas laikomas meditacine praktika ir dvasiniu aukojimu. Šie pyragai ne visada valgomi – dažnai jie skirti tik ritualiniam naudojimui. Lietuviškai galima vadinti „sviesto skulptūrų pyragai“.
Datulės.
Religija: Islamas. Valgoma: Visas musulmoniškas pasaulis – Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika, Pietų Azija, Indonezija, Europoje ir Amerikoje musulmonų bendruomenėse.
Datulės islame yra tradicinis pasninko laužymo (iftar) maistas Ramadano mėnesį. Pranašas Mahometas rekomendavo pradėti iftarą būtent datulėmis ir vandeniu. Datulės simbolizuoja Dievo malonę, gyvybės saldumą ir bendruomenės vienybę. Tai vienas seniausių žmonijos vartojamų vaisių, laikomas švariu ir maistingu pasirinkimu po dienos pasninko. Datulės dažnai naudojamos ir per kitas islamo šventes, pvz., Eid al-Fitr ir Eid al-Adha. Valgydamos datules, musulmonų šeimos atkuria dvasinį ryšį su pranašo tradicija (sunna). Be to, datulės yra lengvai virškinamos ir greitai suteikia energijos. Kai kurios bendruomenės datules dovanoja labdarai ar dalija neturtingiesiems. Tai universalus islamo dvasinių ir fizinių poreikių simbolis. Lietuviškai tiesiog „datulės“.
Koliva (kolyva).
Religija: Stačiatikybė. Valgoma: Graikija, Rusija, Ukraina, Rumunija, Bulgarija, Serbija, Gruzija, kitose Rytų Europos ir Artimųjų Rytų stačiatikių bendruomenėse.
Religija: Stačiatikybė. Valgoma: Graikija, Rusija, Ukraina, Rumunija, Bulgarija ir kitos Rytų Europos šalys.
Koliva – tai saldus patiekalas iš virtų kviečių, sumaišytų su medumi, cukrumi, razinomis ir riešutais. Kartais pagardinama granato sėklomis, cinamonu ar kitais prieskoniais. Ji ruošiama mirusiųjų atminimo apeigoms, laidotuvėms ir jų metinėms. Kviečiai simbolizuoja mirtį ir prisikėlimą pagal apaštalo Pauliaus žodžius apie grūdą, kuris turi numirti, kad duotų vaisių. Koliva ne tik valgis, bet ir maldos už mirusiųjų sielas dalis. Stačiatikiai laiko šį patiekalą gyvybės ciklo ir vilties dėl amžino gyvenimo ženklu. Po religinių apeigų koliva dalijama visiems susirinkusiems. Tai vienas seniausių krikščioniškų ritualinių valgių Rytų tradicijoje.
Challah (chalė).
Religija: Judaizmas. Valgoma: Izraelis, JAV, Europos žydų bendruomenės.
Challah – pynėta šventinė duona, gaminama iš kvietinių miltų, kiaušinių, vandens, mielių ir cukraus. Dažnai pabarstoma sezamo ar aguonų sėklomis. Kepama ypatingoms progoms – per Šabą (žydų poilsio dieną) ir šventes. Duona simbolizuoja gausą, gyvenimo saldumą ir Dievo palaimą. Dvi chalot (daugiskaita) ant stalo primena maną, kurį Dievas siuntė izraelitams dykumoje. Prieš valgį sakomas palaiminimas „HaMotzi“, dėkojant Dievui už duoną ir gyvybę. Duona dalijama visiems šeimos nariams ir svečiams. Chalė taip pat yra bendruomeniškumo simbolis žydų kultūroje. Lietuviškai vadinama „chalė“.
Qurbani mėsa (aukos mėsa).
Religija: Islamas. Valgoma: Visas musulmoniškas pasaulis – Artimieji Rytai, Pietų Azija, Šiaurės Afrika, Turkija, Balkanai.
Qurbani mėsa – tai gyvulio mėsa, paaukota per Eid al-Adha šventę, minint pranašo Abraomo pasiryžimą paaukoti sūnų Dievui. Paprastai aukojami avinai, karvės, ožiai ar kupranugariai. Mėsa dalijama į tris dalis: viena skirta šeimai, antra – artimiesiems ir draugams, trečia – vargšams ir nepasiturintiems. Šis veiksmas simbolizuoja atsidavimą Dievui, pasiaukojimą ir socialinę atsakomybę. Aukojimas laikomas vienu pagrindinių musulmonų įsipareigojimų tiems, kurie gali tai sau leisti. Ritualas pabrėžia bendruomenės vienybę ir pagalbą mažiau turintiems. Qurbani mėsa ruošiama įvairiais tradiciniais patiekalais pagal regiono virtuvę. Tai vienas svarbiausių šventinių valgių islame.
Mahaprasada (mahaprasada).
Religija: Hinduizmas. Valgoma: Puri, Orisos valstija, Indija.
Mahaprasada – šventas maistas, paaukotas Viešpačiui Jagannath Puri šventykloje. Tai vienas švenčiausių hinduistų patiekalų visoje Indijoje. Mahaprasadą sudaro įvairūs ryžių, daržovių, lęšių, saldumynų ir kitų vegetariškų patiekalų deriniai. Po pašventinimo maistas laikomas dievišku ir turinčiu dvasinę galią. Valgyti Mahaprasadą laikoma didžiule dvasine palaima, net menkiausias jo trupinys laikomas šventu. Šis maistas simbolizuoja dievų malonę ir bendruomenės lygybę – valgyti gali visi, nepriklausomai nuo kastos ar socialinės padėties. Mahaprasada dalijamas piligrimams šventykloje arba išnešamas vargšams. Puri miestas garsėja šiuo ritualiniu valgymu daugiau nei tūkstantį metų.
Pongal (pongalas).
Religija: Hinduizmas. Valgoma: Pietų Indija, ypač Tamil Nadu valstija.
Pongal – saldus arba pikantiškas ryžių ir pieno patiekalas, ruošiamas per derliaus šventę Pongal. Jo pagrindinės sudedamosios dalys: ryžiai, pienas, jaggery (nerafinuotas cukrus), kardamonas ir riešutai arba, pikantiškai versijai, lęšiai, pipirai ir kario lapai. Patiekalas gaminamas po atviru dangumi kaip auka saulės dievui Surijai už gerą derlių. Pieno išbėgimas iš indo laikomas geru ženklu ateinantiems metams. Šeimos ir bendruomenės kartu ruošia pongalą, dalijasi ir švenčia gausą bei bendrystę. Patiekalas laikomas šventu, nes jis pirmiausia aukojamas dievams, o tik vėliau valgomas žmonių. Valgo visos šeimos, kaimai, dažnai šventėje dalyvauja net šimtai žmonių. Pongalas simbolizuoja gamtos, žmonių ir dievų bendradarbiavimą.
Sviestas (ghi).
Religija: Hinduizmas. Valgoma: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Pietryčių Azijos hinduistų bendruomenės.
Ghi – tai išvalytas tirpintas sviestas, naudojamas kaip maistas ir sakralinė medžiaga hinduistų religiniuose ritualuose. Gaminamas kaitinant sviestą, kol išgaruoja vanduo ir nusėda baltymai, lieka grynas, aromatingas riebalas. Ghi laikomas tyrumo, gausos ir dievų malonės simboliu. Jis naudojamas aukojimo apeigose (homa arba yajna), kai sviesto lašai pilami į ugnį kaip auka dievams. Maisto ruošime ghi laikomas švariausiu ir sveikiausiu riebalu, suteikiančiu patiekalams ypatingą skonį ir sakralinę vertę. Juo gaminami šventiniai valgiai, saldumynai ir kasdieniai patiekalai. Valgo visi – nuo šventikų iki paprastų šeimų narių, ypač švenčių metu. Ghi naudojimas laikomas ne tik kulinarine, bet ir dvasine praktika. Lietuviškai dažniausiai vadinamas „tirpintas sviestas“ arba „ghi“.
Panettone (panetonė).
Religija: Krikščionybė. Valgoma: Italija, Šveicarija, Lotynų Amerikos šalys, taip pat daugelis Europos katalikų bendruomenių.
Panettone – tradicinis Kalėdų pyragas, kilęs iš Milano, Italijos. Gaminamas iš mielinės tešlos su razinomis, cukruje virtais vaisiais, kartais riešutais ar šokoladu. Pyragas simbolizuoja šventinę gausą, džiaugsmą ir bendrystę tarp šeimos narių ir bendruomenės. Jo aukšta, kupolo formos struktūra laikoma klestėjimo ir laimės ženklu. Krikščioniškoje tradicijoje panettone siejamas su Kalėdų švente – Jėzaus gimimu ir dieviškosios šviesos atėjimu į pasaulį. Italijoje panettone dažnai palaiminamas bažnyčioje arba šeimos vakarienės metu. Šiandien pyragas išplitęs po visą pasaulį ir tapęs daugelio šeimų šventinio stalo dalimi. Valgo visi šeimos nariai, taip pat dalijamas svečiams ir net vargšams kaip geros valios ženklas. Panettone įkūnija dvasinį ir socialinį bendrumą.
Chitlins (kiaulių žarnelės).
Religija: Afrikos tradicinės religijos, afroamerikiečių religiniai ir kultūriniai ritualai. Valgoma: JAV pietų valstijos, Karibų regionas, Vakarų Afrika.
Chitlins – patiekalas, gaminamas iš kruopščiai nuvalytų ir troškintų kiaulių žarnelių. Nors šiandien dažniau žinomas kaip pietietiškos virtuvės dalis, chitlins turi gilias sakralines šaknis. Vakarų Afrikos tautos naudojo vidinius gyvūnų organus religiniuose ritualuose, simbolizuojančiuose cikliškumą, mirtį ir atgimimą. Per vergovės laikus Amerikoje chitlins tapo afroamerikiečių šeimų ritualiniu maistu per šventes ir atminimo dienas. Jis įgavo pasipriešinimo ir dvasinio išlikimo prasmę. Kai kuriose bendruomenėse chitlins valgomi religinių susibūrimų metu kaip senųjų tradicijų išsaugojimo ženklas. Patiekalas taip pat simbolizuoja pagarbą protėviams ir prisiminimą apie sunkią praeitį. Valgomas šeimose arba didelėse bendruomeninėse šventėse. Lietuviškai vadinamas „kiaulių žarnelės“.
Khao chae – karališkasis ir šventinis patiekalas.
Religija/kultūra: Tailando budizmas, karališkosios tradicijos. Valgoma: Tailandas, ypač centrinė dalis ir Bankokas.
Khao chae (tail. ข้าวแช่) – tai ypatingas tailandietiškas ryžių patiekalas, kurio pavadinimas reiškia „ryžiai vandenyje“. Jis atsirado Siamo karališkojoje virtuvėje ir iš pradžių buvo patiekiamas karaliui bei didikams per karščiausius metų mėnesius. Patiekalas gaminamas iš jazmininių ryžių, kurie verdami ir atšaldomi rožių arba jazminų žiedlapiais aromatizuotame šaltame vandenyje. Prie ryžių patiekiami įvairūs pagardai: įdaromi pipirai, karamelizuoti ridikai, kiaušinių siūlai, džiovintos krevetės ir cukruje keptos mėsos juostelės. Khao chae tapo šventiniu patiekalu, dažnai ruošiamu per Songkrano šventę (Tailando Naujuosius metus), kuri yra ne tik kalendorinė, bet ir dvasinė šventė – tai apsivalymo, atsinaujinimo ir šeimos susibūrimo laikas. Valgymas šio patiekalo simbolizuoja atgaivą, švarą ir naujo gyvenimo ciklo pradžią. Tradiciškai jis buvo siejamas su kilmingumu, bet dabar laikomas visos Tailando kultūros šventiniu simboliu. Šiandien Khao chae valgo šeimos, restoranų svečiai ir net vienuoliai per šventines vaišes kaip karališkosios tradicijos tęstinumo ženklą.