Šventasis Pelagijus (arba Pelagija) – jaunas krikščionių kankinys, gyvenęs Antiochijoje (dab. Turkija) Romos imperijos valdymo laikotarpiu, kai krikščionys buvo persekiojami (apie 284–311 m.). Jo istorija painiojama su Šv. Pelagija Antiochietė – mergelės kankinės legenda, todėl šaltiniuose jis kartais vadinamas vyrų giminės vardu (Pelagijus), o kartais – moterišku variantu (Pelagija).
Istorinis kontekstas ir kankinystė
Pagal tradiciją, Pelagijus buvo 15-metis jaunuolis, kurį Romos kareiviai bandė suimti už krikščioniško tikėjimo išpažinimą.
- Pasak legendos, jis paprašė leidimo persirengti, užlipo ant namo stogo, atsidavė maldai ir nušoko žemyn, norėdamas išvengti prievartos ir išsaugoti tikėjimą bei skaistumą.
- Šis poelgis buvo interpretuojamas ne kaip savižudybė, o kaip aukos Kristui aktas.
Šv. Jonas Chrizostomas ir Šv. Ambraziejus gyrė Pelagijaus pasirinkimą, pabrėždami, kad jo mirtis buvo kankinio mirtis, nes jaunuolis pasirinko Dievą, o ne baimę.
Dvilypė tapatybė: Pelagijus ar Pelagija?
Dėl panašių vardų ir panašių istorijų, šis šventasis kartais painiojamas su Šv. Pelagija Antiochiete – mergaite, kuri, pasak legendos, taip pat nusižudė, kad išvengtų prievartos.
- Katalikų tradicijoje dažniau minimas Pelagijus (vyras).
- Ortodoksų šaltiniuose – kartais Pelagija (mergina).
- Mokslininkai mano, kad galbūt tai du skirtingi asmenys, kurių istorijos susiliejo.
Šventojo atmintis ir įtaka
- Katalikų bažnyčia minima birželio 9 d.
- Ortodoksų bažnyčia – spalio 8 d.
- Jo gyvenimas tapo drąsos ir tikėjino pavyzdžiu, o istorija įkvėpė daugelį viduramžių legendų.
- Pelagijus/Pelagija – jaunas krikščionis, kuris pasirinko mirtį, bet neišdavė savo tikėjimo.
- Giminės klausimas nėra visiškai aiškus – šaltiniai skiriasi, bet vyriškoji versija (Pelagijus) yra plačiau paplitusi.
- Svarbu atskirti nuo kitų panašių vardų šventųjų (pvz., Šv. Pelagija iš Tarso).