Šventasis Martynas, arba Šv. Martynas iš Tūrų (lot. Sanctus Martinus Turonensis), yra vienas žymiausių Vakarų Europos šventųjų, laikomas karių, elgetų, vynuogių augintojų ir vargšų globėju. Jis gimė 316 arba 336 m. Panonijoje (dabartinės Vengrijos teritorijoje) ir buvo Romos imperijos kareivis, kol atsivertė į krikščionybę bei tapo vienu pirmųjų ganytojų Vakarų Bažnyčios istorijoje.
Martynas užaugo pagoniškoje aplinkoje, tačiau dar jaunas pajuto didelį trauką krikščionybei. Būdamas Romos kariu, jis kartą, keliaudamas per Amiens miestą Prancūzijoje, susidūrė su vargšu, kuris buvo sušalęs. Martynas nedvejodamas perkirto savo karinį apsiaustą ir pusę jo padavė elgetai, kad šis galėtų sušilti. Šis poelgis tapo vienu iš garsiausių Martyno gyvenimo įvykių ir svarbiu krikščioniškojo gailestingumo simboliu. Po šio įvykio Martynui sapne pasirodė Jėzus, apsigaubęs ta apsiausto puse, ir pasakė, kad Martynas jam padėjo.
Greitai po šio įvykio Martynas nusprendė palikti kariuomenę ir visiškai atsiduoti Dievo tarnystei. Jis tapo krikščioniu ir 371 m. buvo paskirtas Tūrų vyskupu. Martynas buvo giliai pamaldus ir nuolankus, ir nors buvo vyskupas, gyveno paprastą asketišką gyvenimą. Jis buvo žinomas dėl savo pasiryžimo skelbti Evangeliją, ypatingai tose Romos imperijos vietose, kur krikščionybė dar nebuvo plačiai paplitusi. Martynas įkūrė keletą vienuolynų ir buvo laikomas vienu iš pirmųjų Vakarų Bažnyčios vienuolių.
Šventasis Martynas taip pat buvo garsus dėl savo stebuklų. Jam priskiriami įvairūs išgydymai ir demonų išvarymai. Jo įtaka sparčiai plito, o jis tapo pavyzdžiu visiems vyskupams ir kunigams dėl savo gailestingumo, pamaldumo ir asketiško gyvenimo būdo.
Šv. Martynas mirė 397 m. lapkričio 8 d., būdamas apie 81 metų. Jis buvo palaidotas lapkričio 11 d., o ši diena tapo jo šventimo diena, dabar žinoma kaip Šv. Martyno diena. Lapkričio 11-oji yra švenčiama daugelyje Europos šalių kaip šventė, skirta prisiminti Martyno gailestingumo aktą ir jo atsidavimą vargšams.
Šventasis Martynas iki šiol yra gerbiamas kaip vienas svarbiausių krikščionybės šventųjų, kuris savo gyvenimu parodė, kaip nuolankumas, tarnystė ir tikėjimas gali pakeisti žmonių gyvenimus.
Šv. Martyno atsivertimas į krikščionybę nebuvo staigus įvykis, o ilgas dvasinis kelias, kupinas vidinių kovų ir Dievo malonės. Jo apsiausto dalijimosi epizodas Amijėne dažnai interpretuojamas kaip alegorija apie Kristaus auką ir meilę artimui, atspindinti Evangelijos žodžius: „Kas myli savo gyvybę, tas ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, tas ją išsaugos amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 25). Šis aktas tapo legendos pagrindu, o Martynas – meilės ir atjautos pavyzdžiu. Legenda byloja, kad tą pačią naktį Martynas sapnavo Jėzų, apsirengusį ta pačia apsiausto puse, kurią jis buvo padovanojęs elgetai.Martyno gyvenimas liudija apie vidinį dvasingumą ir atsidavimą Dievui, nepaisant išorinių išbandymų. Tapęs vyskupu, jis aktyviai kovojo su pagonybe ir skleidė krikščionybę, įkūrė vienuolynus ir rūpinosi vargšais bei ligoniais. Jo gyvenimo istorija primena apie tikrąjį krikščionybės esmę – ne tik tikėjimą, bet ir konkrečius gerus darbus, meilę artimui ir pasiaukojimą. Šv. Augustinas, vienas iš žymiausių Bažnyčios tėvų, rašė apie Martyną su didele pagarba, pabrėždamas jo šventumą ir dvasinį grožį. Martyno gyvenimas ir toliau įkvepia žmones sekti Kristaus pavyzdžiu ir gyventi pagal Evangelijos principus. Jis yra ryškus pavyzdys, kaip tikėjimas gali transformuoti žmogaus gyvenimą ir paskatinti jį tarnauti kitiems. Šv. Martynas – ne tik istorinė asmenybė, bet ir gyvas tikėjimo liudijimas, kurio palikimas tęsiasi iki šių dienų.