Šventasis Juozapas darbininkas, dailidė iš Nazareto, buvo ne tik Jėzaus žemės tėvas, bet ir tapo visų darbininkų globėju. Evangelijoje pagal Matą (Mt 13,55) jis vadinamas „dailide“, o tai liudija jo amato garbingumą ir kasdienio darbo svarbą. Juozapo gyvenimas liudija ištikimybę, kantrybę ir nuolatinį rūpestį savo šeima, net kai likimas metė išbandymus.
Juozapas buvo paprastas dailidė, sunkiai dirbęs, kad išlaikytų Šventąją Šeimą. Nors Rašte jis kalba labai nedaug, jo veiksmai rodo didelį atsidavimą Dievo valiai ir atsakingą požiūrį į kasdienius darbus. Jis priėmė Mariją, nors žinojo, kad kūdikis ne jo, pabėgo į Egiptą, kad apsaugotų šeimą, ir tyliai gyveno Nazarete, mokydamas Jėzų amataus ir dievobaimingo gyvenimo.
Jo tylėjimas Rašte yra iškalbingas. Evangelijoje pagal Matą sakoma, kad „jis buvo teisus“ (Mt 1,19) – tai vienas giliausių charakteristikų Šventajame Rašte. Teisumas čia reiškia ne tik dorovę, bet ir gebėjimą įžvelgti Dievo valią kasdienybėje, darbuose, tylioje atsakomybėje.
Darbo orumo globėjas
1955 m. popiežius Pijus XII įsteigė šią šventę, pabrėždamas darbo šventumą ir skatindamas gerbti kiekvieną sąžiningą darbą, nes per jį žmogus dalyvauja Dievo kūryboje. Gegužės 1-oji buvo pasirinkta sąmoningai – tuo metu visame pasaulyje švenčiama Darbo diena. Bažnyčia tuo aktu norėjo parodyti, kad tikėjimas ir darbas nėra priešybės, o veikiau viena kitą palaikančios sritys.
Šv. Juozapo figūra tapo atsvara ideologizuotam darbininko paveikslui: jis neprotestuoja, nesiekia valdžios, bet per tylų atsidavimą Dievui ir šeimai tampa visos darbo kultūros atrama.
Malda darbe ir darbas kaip malda
Juozapas dar kartą primena, kad šventumas slypi ne vien vienuolynuose ar sakyklose. Maldos tylą jis perkėlė į dirbtuves, kur dailidės įrankiai tapo jo rožiniu, o prakaitas – atgaila. Neturėdamas nieko išoriškai ypatingo, jis tapo visų nepastebimų, bet ištikimų žmonių globėju: darbininkų, tėvų, našlių, tų, kurie dirba rankomis, be šlovės, be dėmesio.
Ši diena – pamąstymo apie teisingesnes darbo sąlygas ir žmogaus orumo užtikrinimo akimirka. Šv. Juozapas primena, kad darbas, net ir kukliausias, gali būti kelias į šventumą. Kad darbas nėra prakeikimas, bet pašaukimas. Kad įtemptos rankos ir tylus triūsas dažnai kalba garsiau nei pamokslai.
Šv. Paulius rašė:
„Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3,10) – bet Šv. Juozapas parodo ir kitą pusę: kas dirba sąžiningai, tas jau liudija Dievo valią.
Istorijos apie Šventąjį Juozapą
Dailidės dovana Nazareto vargšams
Senovės Nazarete, kur Šventoji Šeima gyveno kuklų gyvenimą, Šv. Juozapas buvo žinomas ne tik kaip dailidė, bet ir kaip žmogus, kurio širdis visada buvo atvira kitiems. Vieną žiemą, kai Nazaretą užklupo šaltis, o daugelis neturtingų šeimų neturėjo kuo šildytis, Juozapas pastebėjo liūdną kaimynų berniuką, vardu Elija, kuris kasdien vaikščiojo pro jo dirbtuvę, drebėdamas nuo šalčio.
Nors pats Juozapas turėjo vos pakankamai medienos Šventosios Šeimos namams šildyti, jis nusprendė veikti. Naktimis, po sunkių darbo valandų, jis slapta drožė paprastus, bet tvirtus stalus ir kėdes vargšams, o dieną dalino juos tiems, kuriems labiausiai reikėjo. Kai Elija kartą paklausė: „Kodėl, Juozapai, atiduodi tai, ką galėtum parduoti?“, Juozapas nusišypsojo ir tarė: „Darbas yra ne tik pragyvenimui, bet ir meilei. Kiekvienas mano padarytas daiktas yra malda už tuos, kurie kenčia.“
Netrukus Nazareto žmonės pradėjo kalbėti apie „dailidės dovanas“, kurios atnešė šilumą ir viltį į vargšų namus. Legenda sako, kad vieną naktį, kai Juozapas nešė paskutinį stalą elgetai, danguje sužibo ryški žvaigždė, tarsi patvirtinanti jo darbų šventumą. Ši istorija krikščionims primena, kad Šv. Juozapas mokė mus dalintis savo talentais ir darbu, net kai patys turime mažai, nes toks darbas tampa Dievo garbinimu.
Juozapo sapnas ir kelionė į Egiptą
Kai karalius Erodas sužinojo apie gimusį Mesiją, jis įsakė nužudyti visus Betliejaus kūdikius. Tą naktį Šv. Juozapas, pavargęs po dienos darbų, sapnavo angelą, kuris griežtai tarė: „Kelkis, imk kūdikį ir jo motiną ir bėk į Egiptą, nes Erodas ieško vaiko, kad jį nužudytų!“ (Mt 2,13). Juozapas, nors ir išsigandęs, nedvejojo. Jis pažadino Mariją, surinko kuklią mantą ir, laikydamas kūdikį Jėzų glėbyje, vedė šeimą per tamsą į nežinomą kraštą.
Kelionė buvo sunki – dykumos karštis dieną ir šaltis naktį alino Šventąją Šeimą. Vieną vakarą, kai jie sustojo prie oazės, Juozapas pastebėjo, kad jų maisto atsargos baigiasi. Vietoj to, kad pasiduotų nevilties, jis ėmėsi darbo: iš palmių šakų supynė krepšį, kurį mainais už maistą atidavė praeinančiam karavanui. Jo rankos, įpratusios prie dailidės įrankių, rado būdą išgyventi net svetimoje žemėje.
Vietiniai egiptiečiai, matydami Juozapo darbštumą ir nuolankumą, pradėjo jį vadinti „tyliuoju meistru“. Legenda pasakoja, kad vieno kaimo šventykloje, kur Juozapas taisė medines duris, vaikai susirinko stebėti jo darbo, o Jėzus, dar mažas, žaidė šalia, tarsi mokydamasis tėvo kantrybės. Ši istorija pabrėžia Šv. Juozapo ištikimybę Dievo valiai ir jo gebėjimą rasti šventumą net sunkiausiose situacijose, primindama, kad darbas, atliktas su meile, yra kelias į Dievą.