Šventasis Jonas Marija Vianėjus (1786–1859 m.), žinomas kaip Arso klebonas, yra vienas iš labiausiai gerbiamų Katalikų Bažnyčios šventųjų, laikomas kunigų ir nuodėmklausių globėju. Jo gyvenimas, paženklintas nuolankumo, maldos ir atsidavimo sielų išganymui, tapo įkvėpimu tikintiesiems visame pasaulyje. Nors buvo paprastas kaimo kunigas, jis savo šventumu ir meile žmonėms pavertė mažą Arso kaimelį Prancūzijoje piligrimystės centru.
Jonas Marija Vianėjus gimė 1786 m. gegužės 8 d. Dardilyje, netoli Liono, Prancūzijoje, vargingoje ūkininkų šeimoje. Nuo vaikystės jis buvo pamaldus, dažnai melsdavosi ir svajojo tapti kunigu. Tačiau jo kelias į kunigystę buvo pilnas kliūčių. Prancūzijos revoliucijos metu katalikų tikėjimas buvo persekiojamas, todėl Jonas Marija negalėjo lankyti mokyklos ir išmokti skaityti bei rašyti iki paauglystės. Be to, jis turėjo sunkumų su mokslais, ypač su lotynų kalba, reikalinga seminarijoje. Nepaisant to, jo tikėjimas ir užsispyrimas padėjo jam įveikti šias kliūtis. 1815 m., būdamas 29 metų, jis buvo įšventintas į kunigus.
1818 m. Jonas Marija buvo paskirtas klebonu į Arso kaimelį – mažą, dvasiškai apleistą bendruomenę, kur žmonės retai lankė bažnyčią. Jis atsidėjo savo parapijiečiams, mokydamas juos tikėjimo, lankydamas ligonius ir praleisdamas ilgas valandas klausykloje. Jo paprastumas ir nuoširdumas pamažu keitė kaimo gyvenimą. Žmonės iš visos Prancūzijos, o vėliau ir užsienio, pradėjo plūsti į Arsą, ieškodami jo dvasinio vadovavimo. Jonas Marija dažnai praleisdavo iki 16 valandų per dieną klausykloje, padėdamas žmonėms atrasti Dievo gailestingumą. Jis mirė 1859 m. rugpjūčio 4 d., sulaukęs 73 metų, ir 1925 m. buvo kanonizuotas popiežiaus Pijaus XI. Kaip jis pats sakė: „Kunigas nėra skirtas sau, jis skirtas jums.“
Šv. Jonas Marija Vianėjus yra kunigų globėjas, nes jo gyvenimas yra pavyzdys, kaip kunigas turėtų tarnauti savo bendruomenei. Jo atsidavimas klausykloje, kur jis padėjo tūkstančiams žmonių susitaikyti su Dievu, pabrėžia Atgailos sakramento svarbą. Popiežius Benediktas XVI, 2009 m. paskelbęs Kunigų metus, sakė: „Arso klebonas mums rodo, kad kunigas yra Kristaus tarnas, pasirengęs atiduoti savo gyvenimą už sielų išganymą.“ Jo mokymai apie maldą, pasninką ir meilę artimui įkvepia kunigus ir tikinčiuosius iki šiol.
Šv. Jonas Marija taip pat garsėjo savo asketišku gyvenimu. Jis valgydavo labai mažai – dažnai tik virtas bulves – ir miegodavo vos kelias valandas per naktą, skirdamas laiką maldai ir parapijiečiams. Jo gyvenimas rodo Šventojo Rašto žodžius: „Kas nori būti mano mokinys, tegu išsižada savęs, tegu kasdien neša savo kryžių ir seka manimi“ (Lk 9, 23).
Kovos su pagundomis ir stebuklai
Šv. Jonas Marija Vianėjus, kaip ir daugelis šventųjų, patyrė dvasines kovas. Jis tikėjo, kad velnias bandė trukdyti jo tarnystei, siųsdamas pagundas, triukšmus ar net fizinius išpuolius. Pasak jo biografijų, naktimis jis girdėdavo keistus garsus savo namelyje, o kartą net užsidegė jo lova, bet jis liko ramus, sakydamas: „Velnias pyksta, nes mes gelbstime sielas.“ Šios istorijos primena šv. Antano Didžiojo kovas dykumoje, tačiau Jonas Marija jas įveikė malda ir pasitikėjimu Dievu.
Jo gyvenime buvo ir daug stebuklų. Viena žymiausių istorijų pasakoja apie maistą, kuris padaugėjo Arso vaikų prieglaudoje. Kai maisto atsargos išseko, Jonas Marija meldėsi, ir sandėliukas stebuklingai prisipildė miltų bei duonos. Kita istorija byloja apie moterį, kuri, gavusi Jono Marijos palaiminimą, pasveiko nuo sunkios ligos. Šie stebuklai, užrašyti kanonizacijos byloje, sustiprino jo šventumo reputaciją. Kaip jis pats sakė: „Dievas yra toks geras, kad nieko neatima iš tų, kurie Jam atsiduoda.“
Viena iš įsimintiniausių istorijų yra apie žmogų, kuris atvyko į Arsą skeptiškai nusiteikęs, bet, išvydęs Jono Marijos nuolankumą ir išklausęs jo pamokslą, atsivertė. Vėliau jis sakė: „Aš mačiau Dievą žmoguje.“ Ši istorija, užrašyta Arso parapijos kronikose, rodo, kaip Jono Marijos šventumas paveikė net netikinčius.
Kita istorija pasakoja apie jo dovaną skaityti širdis. Kartą, klausykloje, jis tiksliai įvardijo nuodėmes žmogui, kuris ketino jas nuslėpti. Žmogus, sukrėstas, atsivertė ir gyveno pamaldžiai. Ši dovana, anot biografų, buvo Dievo malonė, skirta padėti sieloms rasti kelią į atgailą.
Lietuvoje šv. Jonas Marija Vianėjus yra mažiau žinomas nei, pvz., šv. Antanas ar šv. Pranciškus, tačiau jo šventė, minima rugpjūčio 4 d., yra svarbi kunigų seminarijose. Pavyzdžiui, Kauno kunigų seminarijoje jo mokymai apie nuodėmklausio tarnystę naudojami kaip pavyzdys būsimiems kunigams.
Lietuvoje šv. Jonas Marija Vianėjus yra gerbiamas kaip kunigų globėjas, ypač kunigų seminarijose ir parapijose, kur pabrėžiama Atgailos sakramento svarba. Jo gyvenimas įkvepia kunigus būti arti savo parapijiečių, o tikinčiuosius – ieškoti Dievo gailestingumo per išpažintį. Pasaulyje jis ypač gerbiamas Prancūzijoje, kur Arso šventovė traukia piligrimus, ir kitose šalyse, pvz., Brazilijoje ir JAV, kur jo vardu pavadintos parapijos.
Popiežius Pranciškus 2019 m. laiške kunigams, minint šv. Jono Marijos Vianėjaus 160-ąsias mirties metines, rašė: „Arso klebonas mums primena, kad kunigo širdis turi plakti dėl savo žmonių.“ Jo pavyzdys skatina kunigus ir tikinčiuosius gyventi paprastai, melstis karštai ir tarnauti kitiems.
Šv. Jonas Marija Vianėjus yra užtarėjas, kai:
- Prašoma stiprybės kunigams jų tarnystėje.
- Ieškoma drąsos atlikti išpažintį ar atsiverti Dievo gailestingumui.
- Susiduriama su dvasiniais sunkumais ar pagundomis.
Jo gyvenimas moko, kad net paprastas žmogus, turintis ribotus talentus, gali pasiekti šventumą per atsidavimą Dievui. Kaip rašoma Šventajame Rašte: „Mano malonė tau pakanka, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9).