Šventasis Hilarijus

Šventasis Hilarijus iš Puatjė (lot. Hilarius Pictaviensis) – vienas reikšmingiausių IV a. krikščionių teologų, Bažnyčios mokytojas ir arijonizmo priešininkas, dažnai vadinamas „Vakarų Atanazu“ dėl savo nenuilstamos kovos už ortodoksinį tikėjimą. Jo gyvenimas, darbai ir mintys padėjo pagrindą krikščioniškosios doktrinos formavimuisi, o jo raštai išlieka svarbūs iki šiol.

Hilarijus, gyvenęs apie 310–367 m., yra žinomas įvairiais vardais, priklausomai nuo kalbos ir konteksto:

• Originalo kalba (lotynų): Hilarius Pictaviensis, kur „Pictaviensis“ nurodo jo kilmę iš Puatjė (Pictavium, dabartinė Prancūzija).
• Kiti vardai: Lietuvių kalboje jis vadinamas Hilarijumi, kartais Hilaru. Anglų kalboje – Hilary of Poitiers, prancūzų – Hilaire de Poitiers, ispanų – Hilario de Poitiers. Graikų šaltiniuose kartais minimas kaip Ἱλάριος (Hilaríos).
• Pravardės: „Vakarų Atanazas“ (dėl panašumų su Atanazu Aleksandriečiu, kovojusiu prieš arijonizmą) ir „Bažnyčios mokytojas“ (popiežiaus Pijaus IX suteiktas titulas 1851 m.).

Vardas „Hilarius“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio „hilaris“, reiškiančio „linksmas“ ar „džiaugsmingas“, ir atspindi krikščionišką džiaugsmą, kurį Hilarijus skleidė savo raštuose.

Hilarijus gimė apie 310 m. Puatjė mieste, Galijoje (dabartinė Prancūzija), pagoniškoje, tačiau išsilavinusioje šeimoje. Jo ankstyvasis gyvenimas buvo pažymėtas filosofinių ir literatūrinių studijų, kurios atvedė jį prie krikščionybės. Apie 350 m., jau būdamas vedęs ir turėdamas dukrą Abra, Hilarijus priėmė krikštą ir netrukus buvo išrinktas Puatjė vyskupu, nors dar nebuvo giliai įsitraukęs į teologinius ginčus.

IV a. krikščionių Bažnyčią draskė arijonizmo erezija, teigusi, kad Jėzus Kristus nėra lygus Dievui Tėvui, o yra tik kūrinys. Hilarijus tapo vienu pagrindinių ortodoksinio tikėjimo gynėjų, remdamasis Nikėjos susirinkimo (325 m.) nutarimais, kurie patvirtino Kristaus dieviškumą. Dėl savo griežtos pozicijos jis buvo ištremtas 356 m. į Frygiją (dabartinė Turkija) imperatoriaus Konstancijaus II, simpatizavusio arijonizmui, įsakymu.

Tremtyje Hilarijus neprarado dvasios. Jis studijavo Rytų teologiją, bendravo su graikų teologais ir parašė savo svarbiausią veikalą „Apie Trejybę“ (De Trinitate), kuriame sistemingai gynė Nikėjos tikėjimą. Apie 360 m. jis buvo leistas grįžti į Puatjė, kur toliau kovojo su arijonizmu, stiprino Bažnyčią Galijoje ir mokė tikinčiuosius.

Hilarijus paliko gilų pėdsaką krikščionybės istorijoje per savo teologinius darbus, pastoracinę veiklą ir kovą už tikėjimą:

Teologiniai raštai:

• „Apie Trejybę“ (De Trinitate): Šis 12 knygų veikalas, parašytas tremtyje, yra vienas pirmųjų sistemingų Vakarų teologijos darbų apie Švenčiausiąją Trejybę. Hilarijus aiškino, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra viena dieviška esmė, bet skirtingos Asmenys, taip paneigdamas arijonų teiginius.
• „Apie sinodus“ (De Synodis): Šis darbas skirtas paaiškinti Rytų ir Vakarų Bažnyčių skirtumus ir skatinti vienybę Nikėjos tikėjimo pagrindu.
• Komentarai apie psalmes ir Mato Evangeliją: Hilarijus buvo vienas pirmųjų Vakarų teologų, rašiusių Raštų komentarus, kurie padėjo tikintiesiems giliau suprasti Bibliją.

Veikla:

1. Kova su arijonizmu: Hilarijus aktyviai priešinosi arijonizmui, dalyvaudamas sinoduose ir rašydamas laiškus vyskupams. Jo pastangos padėjo sustiprinti ortodoksinį tikėjimą Galijoje ir už jos ribų.
2. Pastoracinė veikla: Kaip Puatjė vyskupas, Hilarijus rūpinosi savo bendruomene, mokė tikinčiuosius ir skatino dvasinį augimą. Jis taip pat globojo jaunus teologus, tarp jų – būsimą šventąjį Martyną Turietį.

Kuo baigė? Gyvenimo pabaiga

Hilarijus mirė apie 367 m. Puatjė mieste, sulaukęs maždaug 57 metų. Jo mirtis buvo rami, palyginti su audringu gyvenimu, pažymėtu tremtimi ir teologiniais ginčais. Jis buvo palaidotas Puatjė, o jo kapas tapo piligrimystės vieta. 1851 m. popiežius Pijus IX paskelbė Hilarijų Bažnyčios mokytoju, pripažindamas jo indėlį į krikščionių tikėjimą.

Hilarijaus darbai turėjo ilgalaikį poveikį krikščionybei:

• Teologinis pagrindas: Jo „Apie Trejybę“ tapo vienu svarbiausių Vakarų teologijos tekstų, įkvėpusių vėlesnius teologus, tokius kaip šventasis Augustinas.
• Arijonizmo nugalėjimas: Hilarijaus pastangos padėjo susilpninti arijonizmą Galijoje, stiprindamos Nikėjos tikėjimą, kuris galutinai triumfavo Konstantinopolio susirinkime (381 m.).
• Dvasinis įkvėpimas: Jo raštai ir gyvenimo pavyzdys įkvėpė krikščionis ištverti persekiojimus ir ginti tikėjimą.
• Kultūrinė reikšmė: Hilarijus buvo vienas pirmųjų, sujungusių graikų ir romėnų filosofiją su krikščionių teologija, taip praturtindamas Vakarų Bažnyčios mintį.

Istorijos, atskleidžiančios Hilarijaus asmenybę

1. Atsivertimo kelias: Hilarijus užaugo pagoniškoje šeimoje, tačiau jo ieškojimai tiesos atvedė prie krikščionybės. Pasak legendos, jis ilgai studijavo filosofiją ir pagoniškus raštus, bet kartą, skaitydamas Bibliją, buvo sukrėstas Jono Evangelijos žodžių: „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1). Ši eilutė, anot jo paties, atvėrė jam Kristaus dieviškumo paslaptį ir paskatino priimti krikštą.
2. Tremties išbandymas: Kai Hilarijus buvo ištremtas į Frygiją, jis atsidūrė svetimoje žemėje, toli nuo šeimos ir bendruomenės. Vietoj nusivylimo jis pasinėrė į studijas, bendravo su Rytų teologais ir parašė „Apie Trejybę“. Jo biografas Venancijus Fortunatas rašė, kad Hilarijus tremtyje „švietė kaip žvaigždė, apšviesdama Bažnyčią savo raštais“.
3. Susitikimas su Martynu: Hilarijus globojo jauną kareivį Martyną, kuris vėliau tapo šventuoju Martynu Turiečiu. Pasak tradicijos, Hilarijus įžvelgė Martyno dvasinį potencialą ir skatino jį atsisakyti karinės tarnybos, pasirenkant vienuolišką gyvenimą. Ši istorija rodo Hilarijaus gebėjimą ugdyti naujus Bažnyčios lyderius.

Hilarijaus raštai, kupini teologinio gylio ir poetinio grožio, atskleidžia jo tikėjimą ir išmintį. Štai keletas žymiausių citatų:

• Apie tikėjimą: „Dievas yra nepažinus, bet ne nepažįstamas; Jis atsiskleidžia tiems, kurie Jo ieško su tikėjimu.“ (Iš „Apie Trejybę“) Ši citata pabrėžia Hilarijaus įsitikinimą, kad tikėjimas yra kelias į Dievo pažinimą.
• Apie Kristaus dieviškumą: „Sūnus yra Tėvo atvaizdas, ne kūrinys, bet amžinas Jo šlovės spindesys.“ (Iš „Apie Trejybę“) Ši mintis buvo pagrindinis Hilarijaus argumentas prieš arijonizmą.
• Apie žmogaus pašaukimą: „Žmogus sukurtas šlovinti Dievą, ir tik Jo šviesoje jis randa savo tikrąjį tikslą.“ (Iš komentaro apie psalmes) Ši citata atspindi Hilarijaus teologinę antropologiją, pabrėžiančią žmogaus ryšį su Dievu.

Hilarijus iš Puatjė buvo teologas ir žmogus, kuris savo gyvenimu įkūnijo tikėjimą ir drąsą. Jo kova su arijonizmu, tremties išbandymai ir raštai padėjo formuoti krikščionių tikėjimą tuo metu, kai Bažnyčia buvo ant skilimo ribos. Jo darbai įkvėpė vėlesnius teologus, o jo gyvenimo istorija primena, kad tikėjimas gali šviesti net tamsiausiais laikais.