Viešpatie, geriau už mane žinai, kad senstu ir jau artėja mano saulėlydžio diena. Apsaugok mane nuo pasipūtimo, kad neimčiau kiekviena proga ir reikalu mokinti kitus. Išlaisvink mane nuo tos didelės silpnybės – noro tvarkyti kitų žmonių gyvenimą. Išmokyk mane būti išmintingu, bet ne gudragalviu, išmokyk skubėti pagelbėti kitiems, bet nebūti jų atžvilgiu valdingu. Man atrodo, kad sukaupiau taip daug išminties ir noriu ją perteikti kitiems, bet Tu, Visagali, žinai, kad man taip reikia išsaugoti bent kelis bičiulius. Išmokyk mane tylėti apie savo vis dažnėjančias ligas ir negalias, nes noras kalbėti apie jas manyje kasmet auga. Nedrįstu prašyti Tavo malonės, kad galėčiau su atjauta išklausyti kitų pasakojimus apie tai, tačiau išmokyk mane bent jau daryti tai kantriai.
Nedrįstu Tavęs prašyti geresnės atminties, bet prašau Tave suteikti man nors truputį daugiau saikingumo ir mažiau pasitikėjimo savimi, nes manoji atmintis jau prasilenkia su kitų atmintimi. Išmokyk mane tos įstabios išminties suvokti, kad aš taip pat galiu klysti. Leisk man visomis aplinkybėmis švelniai elgtis su kitais. Senas, kitus mokantis niurgzlys – tai geriausias šėtono kūrinys. Išmokyk mane pamatyti netikėtus kitų žmonių privalumus. Leisk man, Viešpatie, tuos privalumus iškelti ir puoselėti.
Mano veidas jau raukšlėtas, o plaukai žili. Nenoriu skųstis, bet pasakysiu Tau apie tai, Viešpatie. Bijau senatvės. Jaučiuosi taip, tarsi turėčiau atsisveikinti, negaliu sulaikyti tekančio gyvenimo ir turiu pripažinti, kad mano jėgos kas dieną senka ir nyksta išorinis grožis. Taip didžiavausi, kad iki šiol galėjau varžytis su jaunais. Dabar jaučiu ir pripažįstu, kad nebepajėgiu šito daryti. Būčiau juokingas, jei to norėčiau. Bet Tu, Viešpatie, kalbi: „Kas tiki manimi, tam išaugs sparnai, kaip ereliui“. Suteik mano širdžiai jėgų priimti gyvenimą taip, kaip Tu nori. Be niurzgėjimo, ne apgailėtinos atsiskyrimo ir vakaro nuotaikos, bet su dėkingumu ir pasiruošus viskam, ką Tu man skirsi. Duok mano širdžiai daug jėgų tai padaryti!
Šv. Pranciškaus Salezo malda senatvėje atspindi gilią savęs pažinimo ir nuolankumo dvasią. Jo prašymas išvengti pasipūtimo ir noro valdyti kitų gyvenimus yra tiesioginis atspindys krikščioniško nuolankumo idealų. Šventojo noras išlaikyti draugystę su artimaisiais pabrėžia bendruomenės svarbą dvasiniame kelyje, primindamas Evangelijos žodžius apie meilę artimui. Senatvės priėmimas kaip natūralios gyvenimo dalies, o ne kaip ligos, atskleidžia jo tikėjimą Dievo apvaizda ir pasitikėjimą Jo planais. Maldoje pastebimas ir sąmoningas noras vengti skundimosi, rodantis brandžią dvasinę brandą ir pasiaukojimą. Tai primena švento Pauliaus žodžius laiške filipiečiams: "Viską galiu Jėzuje Kristuje, kuris mane stiprina" (Fil 4, 13). Šv. Pranciškaus Salezo malda yra puikus pavyzdys, kaip senatvėje galima sutelkti dėmesį į dvasinį augimą, o ne į fizinius negalavimus. Jo prašymas išminties, o ne gudrumo, atskleidžia siekį gyventi pagal Dievo valią, o ne savo egoistinius norus. Ši malda galėtų būti įkvėpimo šaltinis visiems, siekiantiems gyventi prasmingą ir dvasingą gyvenimą bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Ją skaitant, galima įžvelgti gilią asmeninę kovą su savimi, siekiant išlikti nuolankiam ir mylinčiam net ir susiduriant su senatvės iššūkiais. Šv. Pranciškaus Salezo pavyzdys primena, kad tikroji išmintis slypi ne žiniose, bet meilėje ir tarnystėje kitiems. Tokia malda yra vertinga ne tik seniems žmonėms, bet ir visiems, norintiems ugdyti savo dvasinį gyvenimą. Šv. Pranciškaus Salezo gyvenimas ir jo malda liudija apie tai, kad tikroji laimė randama ne savęs ieškant, bet atiduodant save kitiems ir Dievui.