1224 m. rugsėjo mėnesį, toli nuo triukšmo ir pasaulietinių reikalų, kalnuotoje La Vernos vietovėje Italijoje įvyko kažkas, kas iki šiol kelia nuostabą net ir tiems, kurie nėra linkę į mistiką. Šv. Pranciškus Asyžietis – vienas žmogiškiausių ir tuo pačiu paslaptingiausių krikščionybės veikėjų – gavo stigmas (ant kūno atsirado kančios žaizdos). Tai buvo ne įsivaizduojami, ne simboliniai, o fiziniai Kristaus žaizdų atspaudai jo kūne.
Tačiau norint suprasti šio įvykio esmę, reikia pažinti patį Pranciškų. Tai žmogus, kuris savo gyvenimu nuolat ieškojo ne šlovės ar teologinių aukštumų, o artumo su Jėzumi – iki paties kūno, iki kraujo. Jis ne studijavo Dievą, jis stengėsi gyventi kaip Dievas – vargingai, nuolankiai, mylėdamas kiekvieną būtybę, net paukštį ant šakos ar raupsuotą elgetą pakelėje.
La Vernos kalnas – tylos mokykla
Pranciškus į La Verną atvyko su broliu Leonu – ieškoti ramybės, maldos, dykumos. Tai buvo vieta, kur net medžiai atrodo susikaupę. Jis troško vieno dalyko – kuo artimesnio vienybės su Kristumi. Kiekviena malda tapdavo kančia, kiekviena kančia – meilės išraiška. Jo kūnas jau buvo nusilpęs, regėjimas blogėjo, o skausmas nebesitraukė. Tačiau jis vis dažniau melsdavosi ne už sveikatą, o kad būtų leista jam pajusti tai, ką jautė Jėzus ant kryžiaus.
Ir štai rugsėjo 17 d., po ilgų valandų maldos, Pranciškus mato regėjimą. Pasak jo biografo Tomo Celaniečio, pasirodė šešių sparnų serafimas – angelas, nešantis nukryžiuotąjį. Ne tai buvo paprasta vizija, ne sapnas. Ji buvo tokia stipri, kad Pranciškus ne tik išvydo, bet ir patyrė.
Kai regėjimas pasibaigė, jo kūne atsirado stigmos – žaizdos rankose, kojose ir šone, tokios, kokias buvo gavęs Jėzus per nukryžiavimą. Ne įbrėžimai, ne žymės, bet kraujuojančios, skausmingos žaizdos, kurios išliko iki pat mirties.
Skeptikai, ypač nuo XIX a., bandė šį reiškinį aiškinti psichologiniu lygmeniu – esą Pranciškus taip stipriai tapatinosi su Kristumi, kad jo kūnas pats „pagamino“ žaizdas. Tačiau tie, kurie jį pažinojo, tikino – tai nebuvo kažkoks emocinis transas. Pranciškus, nors ir kenčiantis, buvo aiškus, ramus, net džiugus. Jo stigmos ne pūliavo, ne infekavo – jos kraujavo šviežiai, bet išskirdavo malonų kvapą, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose. Tai buvo ne ligos, o meilės žaizdos.
Bažnyčia ilgai tyrė šį atvejį ir, prieš kanonizuodama Pranciškų, apklausė daugybę liudininkų. Stigmos buvo matomos – ne tik vienuoliams, bet ir tiems, kurie jį palaidojo. Po jo mirties niekas nedrįso jų iškart afišuoti, bet kai paslaptys ėmė lįsti lauk, į La Verną pradėjo traukti žmonės. Ir iki šiol ten – didelė piligrimystės vieta.
Stigmos Pranciškui nebuvo apdovanojimas. Jis ne džiaugėsi, o slėpė jas. Dėl jų jis dar labiau atsiskyrė – ne iš puikybės, o iš baimės, kad kiti pradės jį garbinti vietoj to, kurį jis pats mylėjo. Tačiau tai, kas jam buvo skausmo paslaptis, Bažnyčiai tapo ženklu – žmogus gali taip susivienyti su Kristumi, kad net kūnas tampa gyvu kryžiumi.
Tai kelia rimtą klausimą – ar mūsų dvasinis gyvenimas gali būti toks gilus, kad imtų veikti ir mūsų kūną? Ar šventumas paliečia tik mintis ir širdį, ar ir odą? Pranciškus Asyžietis atsakė savo kūnu – taip.
Žodžio „stigma“ reikšmės:
- Krikščioniškoje tradicijoje – stigma reiškia ant kūno atsirandančias Kristaus kančios žaizdas (rankose, kojose, šone), kurias patiria mistikai arba šventieji (pvz., šv. Pranciškus Asyžietis).
- Antikinėje Graikijoje – „stígma“ reiškė ženklą ar įspaudą ant kūno, dažniausiai vergų, nusikaltėlių ar karo belaisvių. Tai buvo fizinis žymėjimas, kuris nurodydavo žmogaus padėtį ar „gėdą“.
- Šiuolaikinėje psichologijoje ir sociologijoje – stigma reiškia socialinį „ženklą“, kuris išskiria žmogų kaip „kitokį“ – pvz., sergantį, diskriminuojamą, atstumtą dėl lyties, ligos, religijos, psichikos sutrikimo ir pan.