Šv. Pelagija Antiochietė (IV–V a.) – krikščionių šventoji, žinoma kaip atgailautoja, kurios gyvenimas yra dramatiško atsivertimo iš nuodėmingo gyvenimo į šventumą pavyzdys. Jos istorija, dažnai apipinta legendomis, išliko per hagiografinius tekstus, ypač per šv. Jono Auksaburnio ir kitų Bažnyčios tėvų raštus. Ji laikoma aktorių, šokėjų ir atgailaujančiųjų globėja.
Pelagija gyveno Antiochijoje, viename svarbiausių to meto Romos imperijos miestų. Jos gyvenimo pradžia buvo pažymėta nuodėmingo gyvenimo būdo:
Prostitucija ir lengvabūdiškumas: Pelagija buvo žinoma kaip graži ir talentinga šokėja bei aktorė, tačiau tuo metu tokios profesijos dažnai buvo siejamos su amoraliu elgesiu. Ji gyveno prabangiai, garsėjo kaip „miesto nusidėjėlė“ ir, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, buvo prostitutė. Jos gyvenimas buvo pilnas hedonizmo, orientuotas į malonumus ir turtus.
Puikybė ir tuštybė: Pelagija buvo išdidi dėl savo grožio ir talento, mėgavosi dėmesiu ir prabanga, kurią jai teikė gerbėjai. Jos gyvenimo būdas atspindėjo dvasinį abejingumą ir tolimumą nuo krikščioniškų vertybių. Pasaulietiškumas: Ji buvo panirusi į Antiochijos aukštuomenės gyvenimą, kuriame dominavo pramogos, puotos ir moralinis palaidumas. Tai buvo laikoma sunkiu nukrypimu nuo krikščioniškos doros.
Pelagijos atsivertimas yra viena įspūdingiausių jos istorijos dalių. Pasak legendos, kartą Antiochijos vyskupas Nonas (arba šv. Nonus) pamokslavo apie atgailą. Pelagija, atsitiktinai girdėjusi jo žodžius, buvo giliai sujaudinta. Ji suprato savo nuodėmių sunkumą, atgailavo ir paprašė krikšto. Po krikšto Pelagija atsisakė prabangos, išdalijo savo turtą vargšams ir pasirinko asketišką gyvenimą. Vyrų drabužiai ir atsiskyrimas: Norėdama išvengti pagundų ir persekiojimų, Pelagija persirengė vyriškais drabužiais ir apsigyveno grotoje (arba vienuolyne) Jeruzalėje, kur gyveno kaip atsiskyrėlė, vadinama „broliu Pelagijumi“. Tik po jos mirties buvo atrasta, kad ji buvo moteris. Kankinystė: Kai kurie šaltiniai teigia, kad Pelagija kentėjo persekiojimus Diokleciano laikais ir galėjo mirti kaip kankinė, galbūt nuteista sudeginimui metaliniame jaučio pavidalo krosnyje arba pasirinkusi mirtį, šokdama nuo stogo, kad išsaugotų savo skaistumą. Tačiau šios detalės yra labiau legendinės nei istoriškai patvirtintos.
Pelagijos nuodėmės, ypač prostitucija ir pasaulietiškumas, buvo akcentuojamos ankstyvosios Bažnyčios raštuose kaip kontrastas jos vėlesniam šventumui. Jos istorija pabrėžia krikščionišką mokymą, kad net didžiausi nusidėjėliai gali būti išgelbėti per atgailą ir Dievo malonę. Jos atgaila buvo radikali – ji ne tik atsisakė nuodėmingo gyvenimo, bet ir pasirinko kraštutinį asketizmą, parodydama, kad tikras atsivertimas reikalauja visiško gyvenimo pakeitimo.
Pelagija Antiochietė minima spalio 8 d. Katalikų Bažnyčioje, o Ortodoksų Bažnyčioje – taip pat spalio 7 ar 8 d. Ji laikoma šventąja, globojančia aktores, šokėjas, atgailaujančias prostitutes ir visus, ieškančius dvasinio atsinaujinimo. Jos gyvenimas įkvėpė daugelį, ypač viduramžių Europoje, kur atgailaujančių šventųjų istorijos buvo populiarios.