Šv. Margarita iš Kortonos (1247–1297) – italų šventoji, pranciškonų tretininkė, mistikė ir Kortonos globėja, žinoma dėl savo dramatiško atsivertimo iš nuodėmingo gyvenimo į atgailą, maldą ir tarnystę vargšams. Jos gyvenimas yra pavyzdys, kaip Dievo malonė gali transformuoti net labiausiai nuklydusią sielą.
Jaunystė ir nuodėmės
Margarita gimė Laviano kaime, netoli Kortonos, Italijoje, neturtingų valstiečių šeimoje. Po motinos mirties ją augino pamotė, kuri buvo abejinga ir pagiežinga, todėl Margarita jautėsi apleista. Būdama labai graži, ji nuo jaunystės traukė vyrų dėmesį. Svarbiausios jos jaunystės nuodėmės:
- Nesantuokinis gyvenimas: Aštuoniolikos metų Margarita pabėgo iš namų su kilmingu jaunuoliu, Montepulčiano didiku Arsenijumi, tikėdamasi meilės ir geresnio gyvenimo. Ji tapo jo meiluže, gyveno jo pilyje devynerius metus, tačiau jis jos nevedė, net kai jiedu susilaukė sūnaus. Šis nesantuokinis ryšys buvo laikomas skandalingu to meto visuomenėje.
Puikybė ir pasaulietiškumas: Gyvendama su Arsenijumi, Margarita mėgavosi prabanga ir buvo linkusi į tuštybę, siekdama socialinio pripažinimo. Jos gyvenimas buvo orientuotas į malonumus ir materialinius dalykus. Galimai prostitucija: Po Arsenijaus nužudymo (apie 1274 m.), kai jo šeima išvijo Margaritą ir jos sūnų, ji atsidūrė skurde. Kai kurios biografijos teigia, kad, neturėdama kaip išgyventi, ji trumpą laiką galėjo užsiimti prostitucija. Nors tai nėra visiškai patvirtinta, jos situacija kaip vienišai motinai buvo itin sunki, ir toks kelias tuo metu buvo įprastas išgyvenimo būdas.
Margaritos gyvenimas pasikeitė po tragiško įvykio: Arsenijus buvo nužudytas, o jo kūną, pasak legendos, jai parodė šuo, nuvedęs į mišką. Šis sukrėtimas privertė ją permąstyti savo gyvenimą. Išvyta iš buvusio sugyventinio namų, ji negalėjo grįžti pas šeimą, nes šie jos atsižadėjo dėl gėdingo gyvenimo. Su sūnumi ji rado prieglobstį Kortonoje, kur pranciškonų vienuoliai padėjo jai atsistoti ant kojų. Įkvėpta šv. Pranciškaus Asyžiečio idealų, Margarita pasirinko atgailos kelią, tapo pasauliete pranciškone (tretininke) ir pasišventė maldai bei vargšų tarnystei.
Tarnystė ir mistika
- Ligoninės įkūrimas: Margarita įkūrė ligoninę vargšams Kortonoje (1278 m.), pritraukdama kilmingų šeimų paramą. Ji subūrė moterų („Poverelle“) ir vyrų („Mantellati“) brolijas, kurios slaugė ligonius pagal jos parašytus įstatus.
Taikdarė: Ji dažnai tarpininkaudavo konfliktuose, ramindama įsiaudrinusius Kortonos gyventojus ir skatindama taiką politinėje sumaištyje.Mistinės patirtys: Margarita patyrė gilias mistines malones, regėjimus ir artimą ryšį su Dievu. Jos atgaila ir malda padėjo jai pasiekti mistikos aukštumas, už ką ji buvo vadinama „serafimų drauge“.Sūnaus kelias: Jos sūnus vėliau įstojo į Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordiną, parodydamas, kad Margaritos atsivertimas paveikė ir jos šeimą.Paskutinius gyvenimo metus Margarita praleido atsiskyrusi uoloje iškaltoje celėje, atsidėdama maldai ir atgailai. Ji mirė 1297 m. vasario 22 d., sulaukusi 50 metų. Jos kūnas, laikomas nesugedusiu, iki šiol saugomas Kortonoje.
Margarita visą gyvenimą buvo apkalbama dėl jaunystės klaidų, tačiau ji pati savo nuodėmes laikė keliu į Dievo gailestingumą. Jos frazė „Sielvarto metu Dievas pasislepia nuo mūsų, kad pamatytume, kas esame be Jo“ atspindi jos suvokimą, kad kančia ir nuopuolis padėjo jai atrasti tikrąjį pašaukimą. Jos atvirumas apie praeitį ir radikalus gyvenimo pokytis darė ją įkvepiančia figūra, ypač tiems, kurie jautėsi toli nuo Dievo.
Margarita buvo kanonizuota 1728 m. popiežiaus Benedikto XIII. Ji laikoma Kortonos globėja, ligonių ir atgailaujančiųjų užtarėja. Jos šventė švenčiama vasario 22 d. Jos gyvenimas pabrėžia, kad net didžiausios nuodėmės neatima galimybės atsiversti ir tarnauti Dievui.