Šventasis Grigalius Nazianzenas (apie 329–390 m.), dar vadinamas Grigalius Teologas, buvo vienas žymiausių IV amžiaus krikščionių teologų, poetų ir Bažnyčios Tėvų. Jis gimė turtingoje šeimoje Nazianzo miestelyje (dabartinė Turkija). Jo tėvas, taip pat vardu Grigalius, buvo Nazianzo vyskupas, o motina Nonna – iškilusi dvasinio gyvenimo pavyzdžiu.
Šventasis Grigalius Nazianzenas savo gimtoji kalba (graikų) vadinosi Γρηγόριος ὁ Ναζιανζηνός (Grigorios ho Nazianzēnos). Čia yra jo vardo variantai skirtingomis kalbomis, kuriais jis buvo vadinamas istoriniuose šaltiniuose ir Bažnyčios tradicijoje:
- Graikų kalba (originalas):
- Γρηγόριος ὁ Ναζιανζηνός (Grigorios ho Nazianzēnos)
- Kartais vartotas ir pravardinis epitetas ὁ Θεολόγος (ho Theologos) – “Teologas”
- Lotynų kalba:
- Gregorius Nazianzenus
- Gregorius Theologus
- Senovės armėnų kalba:
- Գրիգոր Նազիանզացի (Grigor Nazianzatsi)
Grigalius išsilavinimą gavo pirmiausia Kesarėjoje Kapadokijoje, vėliau studijavo retoriką ir filosofiją Aleksandrijoje bei Atėnuose. Būtent Atėnuose jis susipažino su savo artimu draugu Šv. Baziliju Didžiuoju, su kuriuo vėliau glaudžiai bendradarbiavo kovodamas prieš arijonų eresiją ir ginant ortodoksinį krikščionybės mokymą.
Po studijų Grigalius trumpai gyveno kaip atsiskyrėlis, bet vėliau buvo pašauktas tarnauti Bažnyčioje. 372 metais jis tapo Sasimos vyskupu, nors šią tarnystę priėmė be didelio entuziazmo, nes norėjo ramesnio kontemplatyvaus gyvenimo. Po tėvo mirties 374 metais jis grįžo į Nazianzą, kur padėjo valdyti vietos bendruomenę.
Didžiausias Grigalio indėlis į Bažnyčios istoriją susijęs su jo veikla Konstantinopolyje. 379 metais jis atvyko į imperijos sostinę, kur tuo metu vyravo arijonų įtaka. Čia jis pradėjo skelbti pamokslus, kuriuose aiškino Trejybės dogmą ir kovojo už Nikejos tikėjimą. Jo pamokslai, ypač penki garsieji „Teologiniai pamokslai“, padarė didelę įtaką krikščionių teologijai. 381 metais jis buvo išrinktas Konstantinopolio patriarchu, bet dėl intrigų ir nesutarimų netrukus atsisakė šios pareigos.
Grigalius Nazianzenas buvo ne tik išskirtinis teologas, bet ir talentingas rašytojas bei poetas. Jis paliko daug religinės lyrikos, laiškų ir teologinių traktatų, kuriuose derino graikų filosofijos įtaką su giliu krikščionišku mąstymu. Jo kūryba išsiskiria literatūriniu grožiu ir emocine gilybe.
Šventasis mirė 390 metais Nazianze, palikdamas didelį dvasinį palikimą. Stačiatikių Bažnyčia jam suteikė retą garbės titulą „Teologas“, kuris paprastai skirtas tik Evangelijos autoriui Jonui. Jo atminimas švenčiamas sausio 25 ir 30 dienomis (stačiatikių ir katalikų kalendoriuose).