Šv. Efrėmas Sirietis (apie 306–373 m.) – vienas iškiliausių ankstyvosios Rytų Bažnyčios tėvų, laikomas didžiausiu sirų kalba rašiusiu krikščionių poetu, teologu, pamokslininku, asketu ir šventuoju. Jo kūryba – tai dvasinis pasaulis, kuriame Dievas ne tiek aiškinamas, kiek garbinamas, o teologija reiškiama ne sausomis formulėmis, bet ugningomis giesmėmis ir širdį žadinančia poezija.
Efrėmas gimė apie 306 m. Nisibio mieste (dabartinė pietrytinė Turkija, netoli Irako sienos), tuo metu priklausiusiame Rytų Romos imperijai. Apie jo jaunystę žinoma nedaug – legendos pasakoja, kad jis buvo pagonių tėvų sūnus, atsivertęs į krikščionybę, tačiau dauguma istorikų mano, kad jis gimė jau krikščioniškoje aplinkoje. Jau ankstyvame amžiuje jis prisijungė prie vietinės Bažnyčios bendruomenės, tapo diakonu, bet kunigystės priimti atsisakė – iš kuklumo ar dėl askezės idealo.
Nisibio gynyba ir tremtis
Efrėmas gyveno neramiais laikais – Rytų imperijos pasienyje nuolat kildavo konfliktai su persais. 337–350 m. jis palaikė Nisibio vyskupus, ypač šv. Jokūbą Nisibietį, su kuriuo siejo dvasinė draugystė. Vyskupas pavedė Efrėmui vadovauti katechumenų ugdymui ir organizuoti miesto liturginį gyvenimą. Efrėmas aktyviai dalyvavo teologinėse diskusijose su arijonais, maniheistais ir gnostikais, rašė poleminius himnus, kurie ne tik ugdė, bet ir apgynė ortodoksiją.
Po Nisibio atidavimo persams (363 m.), Efrėmas kartu su daugeliu krikščionių pabėgo į Edesą – tuometinį krikščionybės židinį. Ten jis praleido paskutinius gyvenimo metus kaip atsiskyrėlis, tačiau aktyvus – pamokslavo, rašė, rūpinosi vargšais ir ligoniais.
Literatūrinis palikimas
Efrėmas paliko per 400 himnų, komentarų Šventajam Raštui, pamokslų ir teologinių poezijų. Jo tekstai išsiskiria vaizdingumu, emociniu gyliu, mistiniais įvaizdžiais. Jis vadino save „liūtu, dainuojančiu dykumoje“, o savo giesmes – „perlus iš Dievo krūtinės“. Jo garsiausi rinkiniai:
- Himnai apie Rojų – meditacijos apie rojaus grožį, nuopuolį ir atpirkimą.
- Himnai prieš erezijas – kova su klaidingais mokymais pasitelkiant poetinį ir teologinį kalbos arsenalą.
- Himnai apie Mariją ir Kristų – jis vienas iš pirmųjų teologų, kuris pabrėžė Marijos skaistumą ir dieviškojo gimdymo paslaptį, ją vadino „antrąja Eiva“.
- Komentarai Šventajam Raštui – sirų tradicijos tekstai apie Pradžios knygą, Evangelijas, Pauliaus laiškus.
Efrėmas niekada netapo kunigu ar vyskupu. Jis liko diakonas visą gyvenimą – sąmoningai, dėl kuklumo ir tarnystės idealo. Jis gyveno asketiškai, vilkėjo šiurkščius drabužius, valgė minimaliai, gyveno urve netoli Edesos. Apie jį sakoma, kad niekada nevalgė sočiai, kad jo malda buvo tokia įtaigi, kad žmonės verždavosi jo klausyti net per lietų.
Jo vienas garsiausių tekstų – „Atgailos malda“, naudojama Rytų Didžiojo pasninko metu:
Viešpatie ir Valdove mano gyvenimo,
Neduok man tingumo, užmaršties, puikybės ir tuščio kalbėjimo dvasios.
Bet suteik man – savo tarnui – tyrumo, nuolankumo, kantrybės ir meilės dvasią.
Taip, Viešpatie ir Karaliau, leisk man matyti mano nuodėmes
ir neteisti mano brolio,
nes Tu esi palaimintas per amžius. Amen.
Šv. Efrėmas mirė 373 m. nuo maro – ligos, kurią slaugydamas Edesoje ir pats pasigavo. Jo mirtis buvo tyli, bet jį palaidojo su didžiule pagarba. Netrukus po jo mirties jau buvo giedami himnai apie jį patį. Nors Rytuose jis buvo laikomas šventuoju nuo pat pradžių, Romos Bažnyčia oficialiai paskelbė jį šventuoju tik vėliau, o 1920 m. Benediktas XV suteikė jam Bažnyčios mokytojo titulą – pirmą kartą šis garbingas titulas atiteko Rytų teologui.
Ką jis paliko Bažnyčiai?
- Liturginę poeziją – jo himnai iki šiol giedami sirų, kaldejų, maronitų liturgijose.
- Teologinį simbolizmą – kuris atveria paslaptis ne kaip logiką, bet kaip šviesą ir malonę.
- Vienybės ženklą – kaip Rytų Bažnyčios narys, jis tapo įkvėpimu siekiant vienybės su Roma.
- Atgailos ir nuolankumo pavyzdį – diakonas, kuris gyveno kaip vienuolis, mokė kaip išminčius, bet kalbėjo kaip tarnas.
Jo žodžiai
„Kas ieško Dievo, ras šviesą. Kas bėga nuo Jo, ras šešėlį, kuris niekada nesibaigia.“
„Dievo gailestingumas yra kaip jūra – jame skęsta ir nuodėmė, ir išdidumas, bet paviršiuje plaukia tik atgaila.“
„Aš noriu tylėti, bet mano širdis dainuoja – tai Dievas, kuris manyje šaukia.“
Šv. Efrėmas – tai balsas iš Rytų, kviečiantis šlovinti Dievą ne sausomis formulėmis, bet širdies ugnimi. Jo poezija – tai teologija klūpančio žmogaus, kuris mato dangų ir rašo žemėje.