Šv. Beda Garbingasis (Beda Venerabilis, apie 673–735 m.) – anglų vienuolis, teologas, istorikas ir mokslininkas, kurio darbai padėjo pagrindą viduramžių krikščioniškajai mokslinei tradicijai.
Vardas Beda kilęs iš senosios anglų kalbos, galimai reiškiančios „malda“ arba „kovotojas“. Prievardis Venerabilis (lot. „garbingasis“) jam priskirtas po mirties, pabrėžiant jo šventumą ir mokslinį indėlį. Lietuvių kalboje jis vadinamas Šv. Beda Garbingasis, anglų – Saint Bede the Venerable, vokiečių – Beda der Ehrwürdige, prancūzų – Bède le Vénérable. Terminas Venerabilis buvo naudojamas viduramžių Bažnyčioje, žymint išskirtinį dvasinį autoritetą. Beda gyveno ir dirbo Wearmouth-Jarrow dvigubame vienuolyne Anglijoje, kur kaip oblatos (paaukotas vaikas) pradėjo savo kelią į šventumą.
Beda, atiduotas vienuolynui apie 7 metų amžiaus, gyveno pagal benediktinų regulą, derindamas maldą, mokslą ir rankraščių perrašinėjimą. Jo diena buvo padalinta tarp Valandų liturgijos, Šventojo Rašto studijų ir rašymo. Jis kūrė teologinius traktatus, Biblijos komentarus, himnus ir istorinius veikalus. Svarbios progos jo gyvenime buvo vienuolyno šventės, tokios kaip Velykos ar šv. Petro minėjimas, taip pat 664 m. Whitby sinodas, kurio sprendimus jis vėliau aprašė. Beda niekada nepaliko Šiaurės Anglijos, bet jo darbai pasiekė visą Europą, įkvėpdami karolingų renesansą.
Pasak legendos, Beda, būdamas vaikas, per marą Wearmouth-Jarrow vienuolyne liko vienas iš nedaugelio išgyvenusiųjų ir toliau giedojo psalmes, net kai choras ištuštėjo. Kita istorija pasakoja, kaip mirties patale 735 m. jis skubėjo užbaigti Šv. Jono Evangelijos vertimą į senąją anglų kalbą, sakydamas mokiniams: „Skubėkite, nes nežinau, kiek man liko.“ Jo mokinys Cuthbertas užrašė, kad Beda mirė giedodamas „Gloria Patri“, palikdamas neišdildomą dvasinį palikimą. Jo darbai buvo tokie įtakingi, kad net karalius Alfredas Didysis rėmėsi jais, kurdamas Anglijos tapatybę.
Žymiausi darbai
- „Anglijos bažnyčios ir tautos istorija“ (Historia Ecclesiastica Gentis Anglorum, 731 m.): Pagrindinis Bedos darbas, laikomas vienu svarbiausių viduramžių istorijos šaltinių, aprašantis Anglijos krikščionėjimą.
- „Apie laiko skaičiavimą“ (De Temporum Ratione): Traktatas, padėjęs standartizuoti Velykų datos apskaičiavimą ir populiarinęs terminus ante Christum (pr. Kr.).
- Biblijos komentarai: Bedos egzegezės, ypač apie Penkiaknygę ir Evangelijas, buvo plačiai naudojamos viduramžių mokyklose.
- Hagiografijos: Šventųjų gyvenimų aprašymai, įskaitant šv. Cuthberto biografiją, stiprino krikščioniškąją tradiciją.
Citatos
- Šv. Beda: „Geriau mokytis ir tylėti, nei kalbėti nežinant.“ (Historia Ecclesiastica.)
- Šv. Beda: „Dievas man davė laiką, kad šlovinčiau Jį raštu ir malda.“ (Iš laiško mokiniams.)
- Šv. Bonifacas: „Beda buvo šviesa, kuri nušvietė mūsų tamsą.“ (VIII a. laiškas.)
- Wearmouth vienuolis: „Beda mokė mus, kad istorija yra Dievo plano dalis.“ (Tradicinė legenda.)
Beda yra laikomas vienu pirmųjų, pavartojusių terminą anno Domini (AD, „Viešpaties metais“), kuris tapo standartiniu krikščionišku laiko skaičiavimu.
Šv. Beda Garbingasis buvo šviesuolis, kurio raštai sujungė tikėjimą, mokslą ir istoriją. Jo gyvenimas Wearmouth-Jarrow vienuolyne, nuo vaikystės kaip oblatos iki mirties su plunksna rankoje, įkūnija atsidavimą Dievui ir tiesai. Kaip jis pats rašė, „Mokymasis yra Dievo dovana,“ o Bedos palikimas – nuo Historia Ecclesiastica iki Velykų skaičiavimo – tebešviečia, kviesdamas mus ieškoti išminties ir šventumo net tamsiausiais laikais.