Šventasis Atanazas Atanaitis, dar vadinamas Atanazu Atono, yra vienas žymiausių X amžiaus stačiatikių vienuolių ir Šventojo Kalno (Atu) dvasinės bendruomenės kūrėjų. Jis gimė maždaug 920–925 metais Trapezunte (dabartinė Turkija), turtingoje šeimoje, bet jaunystėje pasirinko asketišką gyvenimą. Jo dvasinis kelias prasidėjo pasitraukus į Kyminaso vienuolyną Mažojoje Azijoje, kur jis atsidavė maldoms ir askezei.
Vėliau Atanazas persikėlė į Atą, kur tapo žymaus vienuolio Šv. Mykolo Maleino mokiniu. Čia jis įgijo gilią dvasinę patirtį ir pradėjo skleisti idėją apie bendrą vienuolių gyvenimo tvarką Atu kalne. 963 metais, remiamas Bizantijos imperatoriaus Nikeforo Fokos, jis įkūrė pirmąjį didįjį Atu vienuolyną – Didžiąją Lavrą, kuri tapo Šventojo Kalno dvasiniu ir administraciniu centru. Šis vienuolynas iki šiol išliko veikiantis ir yra svarbiausia stačiatikių piligrimų vieta.
Atanazas Atanaitis buvo žinomas kaip griežtos askezės ir nuolankumo pavyzdys. Jis rašė dvasinius veikalus, kuriuose skatino vidinę malonę, nuolatinę maldą ir bendruomeninį gyvenimą. Jo taisyklės, reglamentuojančios vienuolių kasdienybę, tapo pamatu daugeliui Rytų stačiatikių vienuolynų.
Šventasis mirė 1000–1003 metais, palikdamas didelę dvasinę paveldą. Stačiatikių bažnyčia jo atminimą švenčia liepos 5 dieną. Pasak legendos, prieš mirtį jis pasakė: „Nebijokite darbų ir vargų, nes per juos atrandama dangiškoji džiaugsma.“ Šios žodžios atspindi jo gyvenimo filosofiją – tikėjimą, kad askezė ir dvasinis darbas veda prie išganymo.
Atanazo Atanaičio įtaka išliko ne tik per vienuolynus, bet ir per jo mokinius, kurie plėtojo vienuolišką gyvenimą po visą Bizantijos imperiją. Jo gyvenimo istorija – tai pavyzdys, kaip vieno žmogus atsidavimas gali pakeisti visą regiono dvasinį kraštovaizdį.