„Aukščiausi troškimai“ (pažodinis vertimas) arba „Aukščiausiomis troškomomis pastangomis“. Dažniausiai apibūdinama kaip popiežiaus bulė dėl kovos su raganavimu.
Tai popiežiaus Inocento VIII oficiali bulė (Summis desiderantes affectibus), paskelbta 1484 m. gruodžio 5 d.. Tai vienas garsiausių Vatikano dokumentų, suteikęs bažnytinę sankciją raganų medžioklei Vokietijos žemėse.
Bulę paskelbė Popiežius Inocentas VIII (tikrasis vardas Giovanni Battista Cybo). Dokumentas buvo parengtas popiežiaus kanceliarijoje Romoje 1484 m., reaguojant į neramumus Šventosios Romos imperijos teritorijose, ypač Vokietijoje.
Dominikonų inkvizitoriai, ypač Heinrichas Krameris (Henricus Institoris), skundėsi, kad vietos vyskupai neleidžia vykdyti raganų bylų arba jas blokuoja. Krameris kreipėsi į popiežių, kad gautų oficialų įgaliojimą tęsti tyrimus ir teismus.
Bulėje teigiama, kad:
- Kai kurie žmonės (ypač moterys) susidėjo su velniu, daro žalą pasėliams, gyvuliams ir žmonėms.
- Inkvizitoriams Heinrichui Krameriui ir Jakobui Sprengeriui suteikiami įgaliojimai tirti, teisti ir bausti visus įtariamuosius, neatsižvelgiant į vietos dvasininkų draudimus.
- Vietos valdžia įpareigojama bendradarbiauti su inkvizitoriais.
- Raganavimas pripažįstamas rimtu tikėjimo nusikaltimu.
Raganos buvo kaltinamos, kad sąmoningai atsisakė katalikų tikėjimo ir susidėjo su demonais, su kuriais sudarė paktus tiek vyrai, tiek moterys. Joms priskirta įvairiausių burtų, kerų ir magijos nusikaltimų: vaisiaus žudymas moterų įsčiose, gyvulių jauniklių naikinimas, pasėlių, vynuogių kekių ir medžių derliaus gadinimas. Teigta, kad jos kenkė žmonėms ir gyvūnams, sukeldavo ligas, skausmus ir nevaisingumą, trukdė vyrams pradėti ir moterims pastoti, bei užkirsdavo kelią santuokos užbaigimui. Be to, jos kaltintos tikėjimo neigimu, šventvagystėmis ir kitais „bjauriais nusikaltimais“, kurie neva grėsė tiek sielų išganymui, tiek pačiai krikščioniškai visuomenei. Tokie kaltinimai formavo teisines ir teologines prielaidas plačiam inkvizicijos įgaliojimų suteikimui ir masinei raganų medžioklei.
Kokios pasekmės?
- Legalizavo ir sustiprino raganų persekiojimą Šventosios Romos imperijos teritorijoje.
- Tapo pagrindu Heinricho Kramerio parašytai knygai Malleus Maleficarum („Raganų kūjis“), kuri pavertė raganų medžioklę plataus masto reiškiniu.
- Įtvirtino mintį, kad raganavimas yra ne tik nuodėmė, bet ir viešas nusikaltimas, už kurį galima taikyti mirties bausmę.
- Prisidėjo prie raganų medžioklės epidemijos, kuri XV–XVIII a. nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių, daugiausia moterų.
Nors popiežius suteikė įgaliojimus Kramerio veiklai, kai kurie vyskupai ir universitetai vėliau kritikavo jo metodus, o Malleus Maleficarum kai kur buvo net draudžiama dėl per didelio žiaurumo.
Summis desiderantes affectibus tekstas
Inocentas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, ateities atminimui (Ad futuram rei memoriam). Su didžiausiu uolumu, kaip reikalauja pastoracinė pareiga, trokšdami, kad mūsų laikais katalikų tikėjimas visur augtų ir klestėtų kiek įmanoma, o visa eretiška yda būtų pašalinta toli nuo tikinčiųjų teritorijų, mes laisvai skelbiame ir iš naujo nustatome šį dekretą, kad mūsų pamaldus troškimas būtų įgyvendintas, ir, išraunant visas klaidas mūsų triūsu, tarsi išmintingo darbininko kauptuku, uolumas ir atsidavimas šiam tikėjimui giliai įsitvirtintų pačių tikinčiųjų širdyse. Neseniai mūsų ausis pasiekė, ne be didelio skausmo, kad kai kuriose Aukštutinės Vokietijos dalyse, taip pat Mainco, Kelno, Tryro, Zalcburgo ir Brėmeno provincijose, miestuose, teritorijose, regionuose ir vyskupijose, daugybė abiejų lyčių asmenų, nepaisydami savo sielų išganymo ir atsisakydami katalikų tikėjimo, atsiduoda demonams, vyrams ir moterims, ir savo užkeikimais, burtais, kerais bei kitais bjauriais prietarais, magijomis, nusikaltimais ir piktadarybėmis naikina ir sukelia žūtį moterų vaisiui, gyvulių jaunikliams, žemės derliui, vynuogių kekėms ir medžių vaisiams, taip pat vyrams ir moterims, galvijams, avims, kaimenėms ir visų rūšių gyvūnams, vynuogynams, sodams, pievoms, ganykloms, derliui, grūdams ir kitiems žemės vaisiams; jie kankina ir vargina stipriais skausmais ir kančiomis, tiek vidiniais, tiek išoriniais, šiuos vyrus, moteris, galvijus, avis, kaimenes ir gyvūnus, trukdo vyrams pradėti ir moterims pastoti, užkerta kelią santuokos užbaigimui; be to, šventvagiškomis lūpomis jie neigia tikėjimą, kurį gavo per šventą krikštą; ir, žmogaus priešo kurstomi, jie nebijo įvykdyti ir daryti daugybę kitų bjaurių nusikaltimų ir piktadarybių, rizikuodami savo sielomis, įžeisdami dieviškąjį didingumą ir keldami žalingą pavyzdį bei papiktinimą daugeliui. Ir nors mūsų mylimi sūnūs Henricus Institoris ir Jacobus Sprengeris, Pamokslininkų ordino nariai, teologijos profesoriai, buvo ir tebėra paskirti mūsų apaštališkaisiais laiškais kaip eretiškos ydos inkvizitoriai, pirmasis minėtose Aukštutinės Vokietijos dalyse, įskaitant provincijas, miestus, teritorijas, vyskupijas ir kitas vietas, kaip nurodyta aukščiau, o antrasis tam tikrose Reino upės regiono dalyse; vis dėlto kai kurie tų kraštų dvasininkai ir pasauliečiai, siekdami būti išmintingesni, nei dera, kadangi minėtame paskyrimo laiške minėtos provincijos, miestai, vyskupijos, teritorijos ir kitos vietos, taip pat asmenys ir nusikaltimai nebuvo atskirai ir konkrečiai įvardyti, nesigėdija įžūliai tvirtinti, kad šios vietos visai neįtrauktos į minėtas dalis ir kad todėl minėtiems inkvizitoriams yra neteisėta vykdyti inkvizicijos pareigas minėtose provincijose, miestuose, vyskupijose, teritorijose ir kitose vietose, ir kad jiems neturėtų būti leidžiama imtis minėtų asmenų bausmių, įkalinimo ir pataisos už aukščiau išvardytus nusikaltimus ir piktadarybes. Todėl minėtose provincijose, miestuose, vyskupijose, teritorijose ir vietose tokie nusikaltimai ir piktadarybės, ne be akivaizdžios žalos jų sieloms ir amžinojo išganymo rizikos, lieka nenubausti. Todėl mes, kaip yra mūsų pareiga, norėdami pašalinti visas kliūtis, kuriomis bet kokiu būdu minėti inkvizitoriai trukdomi vykdyti savo pareigas, ir užkirsti kelią eretiškos ydos ir kitų panašių blogybių užkratui plisti, naikindami kitus, kurie yra nekalti, ypač skatinami religinio uolumo, kad minėtos Aukštutinės Vokietijos dalyse esančios provincijos, miestai, vyskupijos, teritorijos ir vietos nebūtų atimtos joms priklausančios inkvizicijos pareigos, šiuo apaštališkuoju autoritetu nustatome, kad minėtiems inkvizitoriams šiose srityse būtų leidžiama vykdyti inkvizicijos pareigas ir imtis minėtų asmenų pataisos, įkalinimo ir bausmių už jų nusikaltimus ir piktadarybes visais atžvilgiais ir visiškai taip, tarsi minėtos provincijos, miestai, teritorijos, vietos, asmenys ir nusikaltimai būtų aiškiai įvardyti minėtame laiške. Ir, siekdami didesnio tikrumo, išplėsdami minėtą laišką ir paskyrimą minėtoms provincijoms, miestams, vyskupijoms, teritorijoms, vietoms, asmenims ir nusikaltimams, mes suteikiame minėtiems inkvizitoriams, kad jie arba vienas iš jų, prisijungęs prie mūsų mylimo sūnaus Johannes Gremperio, Konstanco vyskupijos kleriko, menų magistro, jų dabartinio notaro, ar bet kurio kito viešojo notaro, kurį jie arba vienas iš jų laikinai paskirs minėtose provincijose, miestuose, vyskupijose, teritorijose ir vietose, galėtų vykdyti inkvizicijos pareigas prieš visus asmenis, bet kokios būklės ir rango, pataisydami, įkalindami, bausdami ir tardami pagal jų nuopelnus tuos asmenis, kuriuos jie ras kaltus, kaip nurodyta aukščiau. Jie taip pat turės visišką ir neribotą laisvę skelbti ir pamokslauti tikintiesiems Dievo žodį, kada ir kur jiems atrodys tinkama ir derama, kiekvienoje ir visose minėtų provincijų parapijų bažnyčiose, ir daryti viską, kas būtina ir tinkama esant minėtoms aplinkybėms, taip pat laisvai ir visiškai tai įgyvendinti.
Be to, apaštališkuoju raštu įpareigojame mūsų garbingą brolį, Strasbūro vyskupą, kad jis, asmeniškai arba per kitą ar kitus, iškilmingai skelbdamas aukščiau išdėstytą turinį kur, kada ir kaip dažnai jis laikys tinkamu… neleistų [šiems inkvizitoriams] būti trukdomiems ar kliudomiems jokios valdžios jokiu būdu pagal aukščiau minėtą ir šį laišką, grasindamas visiems prieštaraujantiems… kad ir kas jie būtų, ekskomunika, sustabdymu, interdiktu ir dar kitomis baisesnėmis bausmėmis, cenzūromis ir nuobaudomis.
Tegul niekas nedrįsta pažeisti šio mūsų deklaracijos, išplėtimo, suteikimo ir mandato puslapio ar drąsiai jam prieštarauti. Jei kas išdrįstų tai padaryti, tegu žino, kad užsitrauks visagalio Dievo ir palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę.