Sola fide – lotyniškas terminas, reiškiantis „vien tik per tikėjimą“ – yra viena iš pagrindinių protestantų Reformacijos doktrinų, suformuluota XVI a. Ši doktrina teigia, kad žmogus yra išgelbėtas ir nuteisinamas Dievo akivaizdoje vien tik per tikėjimą į Jėzų Kristų, o ne per gerus darbus, religines apeigas ar kitus nuopelnus. Sola fide tapo Reformacijos šerdimi, ypač Martyno Liuterio mokyme, ir išlieka esminiu liuteronų, reformuotų ir kitų protestantų tradicijų principu.
Sola fide doktrina iškilo XVI a. Reformacijos metu kaip atsakas į Katalikų Bažnyčios mokymą apie išgelbėjimą. Viduramžių katalikų teologija pabrėžė, kad išgelbėjimas yra Dievo malonės ir žmogaus gerų darbų, atliktų per sakramentus ir Bažnyčios tarpininkavimą, derinys. Tokios praktikos kaip atlaidai, piligrimystės ar auka už mišias buvo laikomos būdais „prisidėti“ prie išgelbėjimo. Martynas Liuteris (1483–1546), buvęs katalikų vienuolis ir teologijos profesorius, pradėjo abejoti šia sistema, ypač po to, kai giliai studijavo Šventąjį Raštą, ypač Laišką romiečiams.
Liuterio atsivertimo patirtis, dažnai vadinama „bokšto patirtimi“ (Turmerlebnis), įvyko apie 1515–1518 m., kai jis perskaitė Rom 1, 17: „Teisusis gyvens tikėjimu.“ Ši eilutė tapo jo teologijos pagrindu. Liuteris suprato, kad išgelbėjimas yra Dievo dovana, gaunama tik per tikėjimą, o ne per žmogaus pastangas. 1517 m. jis paskelbė savo 95 tezes, kritikuodamas atlaidų pardavimą, o vėliau suformulavo sola fide kaip vieną iš penkių Reformacijos principų (sola scriptura, sola fide, sola gratia, solus Christus, soli Deo gloria).
Kaip Liuteris rašė savo Laisvės traktate (1520):
„Krikščionis yra laisvas viešpats viskam, nepavaldus niekam. Krikščionis yra nuolankus tarnas visiems, pavaldus visiems. Šią laisvę ir tarnystę jis įgyja per tikėjimą, kuris nuteisina sielą“ (De Libertate Christiana, 1520).
Sola fide teigia, kad žmogus yra nuteisinamas (t. y. paskelbiamas teisiu Dievo akivaizdoje) vien tik per tikėjimą į Jėzaus Kristaus atperkamąją auką. Ši doktrina remiasi keliais pagrindiniais teologiniais principais:
- Žmogaus nuodėmingumas. Reformatoriai, remdamiesi Šventuoju Raštu, mokė, kad visi žmonės yra nuodėmingi ir negali savo jėgomis pelnyti išgelbėjimo. Rom 3, 23 teigia: „Visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės.“
- Dievo malonė. Išgelbėjimas yra Dievo malonės dovana, o ne žmogaus nuopelnas. Ef 2, 8–9 aiškiai sako: „Juk jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų.“
- Tikėjimas kaip priemonė. Tikėjimas, pagal sola fide, yra priemonė, per kurią žmogus priima Dievo malonę. Tai nėra intelektualinis sutikimas, o širdies pasitikėjimas (fiducia) Kristaus atpirkimu. Liuteris pabrėžė, kad tikėjimas yra Dievo dovana, o ne žmogaus pasiekimas.
- Kristaus auka. Sola fide akcentuoja, kad tik Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas yra pakankami žmogaus išgelbėjimui. Rom 5, 1 teigia: „Būdami nuteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“
Liuteris savo Heidelbergo disputuose (1518) pabrėžė:
„Tikėjimas nėra tuščias veiksmas; jis sujungia mus su Kristumi, kuris yra mūsų teisumas. Per tikėjimą Dievas mums priskiria Kristaus teisumą, o mūsų nuodėmės yra atleistos“ (Disputatio Heidelbergae Habita, tezė 25).
Istorija ir ginčai
Sola fide tapo centrine Reformacijos doktrina, tačiau ji sukėlė didelių ginčų tarp protestantų ir katalikų.
Reformacijos raida
Martynas Liuteris ir kiti reformatoriai, tokie kaip Jonas Kalvinas ir Ulrichas Zwinglis, akcentavo sola fide kaip atsvarą katalikų mokymui apie darbus. 1530 m. Augsburgo išpažintis, pagrindinis liuteronų dokumentas, IV straipsnyje teigia:
„Žmonės negali būti nuteisinti Dievo akivaizdoje savo jėgomis, nuopelnais ar darbais, bet yra nuteisinti veltui per tikėjimą, kai tiki, kad yra priimti į malonę dėl Kristaus, kuris savo mirtimi atpirko mūsų nuodėmes.“
Jonas Kalvinas savo Krikščionių tikėjimo institute (1536) pridūrė, kad tikėjimas nėra tik pasyvus sutikimas, o aktyvus pasitikėjimas Dievo pažadais, vedantis į šventą gyvenimą (Institutio Christianae Religionis, III.2.7).
Katalikų atsakas
Katalikų Bažnyčia, reaguodama į Reformaciją, Tridento susirinkime (1545–1563) patvirtino, kad išgelbėjimas yra Dievo malonės ir žmogaus bendradarbiavimo (per tikėjimą ir darbus) rezultatas. Tridento susirinkimo VI sesijos dekretas apie nuteisinimą teigia:
„Nuteisinimas nėra tik nuodėmių atleidimas, bet ir pašventinimas bei vidinis atsinaujinimas per savanorišką malonės ir dovanų priėmimą, iš kurio žmogus tampa teisus“ (Decretum de Iustificatione, 7 skyrius).
Katalikai pabrėžė, kad geri darbai yra tikėjimo vaisius ir būtini išgelbėjimui, remdamiesi Jok 2, 17: „Tikėjimas, jei neturi darbų, yra miręs.“ Šis mokymas tapo pagrindiniu protestantų ir katalikų nesutarimų šaltiniu.
Ekumeniniai dialogai
XX a. pabaigoje sola fide buvo ekumeninių diskusijų objektas. 1999 m. Katalikų Bažnyčia ir Pasaulinė Liuteronų Federacija pasirašė Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos, kuri pripažino, kad abi pusės sutaria, jog išgelbėjimas yra Dievo malonės dovana, o tikėjimas yra esminis. Deklaracija teigia:
„Tik per malonę, tikėjimu į Kristaus išganomąjį darbą, o ne dėl mūsų nuopelnų, esame priimami Dievo ir gauname Šventąją Dvasią, kuri atnaujina mūsų širdis“ (Bendroji deklaracija, 15 punktas).
Nors deklaracija sumažino įtampą, katalikai ir protestantai vis dar skirtingai interpretuoja darbų vaidmenį išgelbėjime.
Sola fide turėjo ne tik teologinę, bet ir praktinę įtaką krikščionių gyvenimui:
- Dvasinė laisvė. Liuteris mokė, kad sola fide išlaisvina krikščionis nuo baimės, jog jų darbai „nepakankami“ išgelbėjimui. Tikėjimas suteikia ramybę, nes išgelbėjimas priklauso nuo Dievo, o ne nuo žmogaus pastangų.
- Geri darbai kaip tikėjimo vaisius. Reformatoriai pabrėžė, kad tikras tikėjimas natūraliai veda prie gerų darbų, tačiau šie darbai nėra išgelbėjimo pagrindas. Kaip Liuteris rašė: „Tikėjimas yra gyvas, veikiantis, galingas dalykas, todėl jis negali nedirbti gėrio“ (Įvadas į Laišką romiečiams, 1522).
- Asmeninis santykis su Dievu. Sola fide skatino tiesioginį, asmeninį tikėjimą, sumažindama priklausomybę nuo Bažnyčios tarpininkavimo ar sakramentų.
Istorijos
- Liuterio atsivertimas. Liuterio atradimas sola fide buvo lūžis Reformacijos istorijoje. Jis rašė apie savo kovą su kaltės jausmu: „Aš nekenčiau Dievo, kuris baudžia nusidėjėlius, kol nesupratau, kad teisusis gyvens tikėjimu“ (Pratarmė lotyniškiems raštams, 1545). Ši patirtis paskatino jį viešai priešintis atlaidų pardavimui.
- Vilniaus liuteronų bendruomenė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės liuteronų bendruomenės, įskaitant Vilniaus parapiją, XVI–XVII a. rėmėsi sola fide. Pamoksluose, tokiuose kaip Jono Bretkūno, buvo pabrėžiama, kad „tikėjimas Kristumi yra vienintelis kelias į išgelbėjimą“ (Postilė, 1591).
- Šiuolaikinis kontekstas. 2017 m., minint Reformacijos 500-ąsias metines, Vokietijos liuteronų bažnyčios organizavo pamaldas, kuriose sola fide buvo akcentuojama kaip išliekanti tiesa. Viename pamoksle pastorius sakė: „Tikėjimas mus sujungia su Kristumi, ir tai yra mūsų viltis“ (EKD pamokslų rinkinys, 2017).